Pitagoras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pitagoras Samietis
gr. Πυθαγόρας
Kapitolinischer Pythagoras.jpg
Gimė: 582 m. pr. m. e.
Mirė: 496 m. pr. m. e.
Veikla: jonėnų mistikas, filosofas ir matematikas, religinio – mokslinio pitagorininkų sąjūdžio įkūrėjas. Jo vardas tradiciškai buvo sietas su Pitagoro teoremos suformulavimu.
Commons-logo.svg Vikiteka: PitagorasVikiteka

Pitagoras Samietis (gr. Πυθαγόρας, 582 m. pr. m. e. – 496 m. pr. m. e.) – jonėnų mistikas, filosofas ir matematikas, religinio – mokslinio pitagorininkų sąjūdžio įkūrėjas. Jo vardas tradiciškai buvo sietas su Pitagoro teoremos suformulavimu.

Gyvenimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pitagoras gimė Samo saloje, brangakmenių raižytojo (ar pirklio) Mnesarcho[1] šeimoje. Jis daug keliavo po Rytų šalis, lankėsi Egipte ir Babilonijoje, kur mokėsi matematikos, muzikos, astronomijos ir kitų mokslų, kurias vėliau parvežė į Graikiją. Jis perdavė ir istoriją apie Atlantidą.

Pitagoras Krotonėje, pietų Italijos graikų kolonijoje, apie 530 m. pr. m. e. įkūrė „Pitagoro mokyklą“, kurioje filosofinės-politinės ir religinės idėjos buvo grindžiamos nekintamais skaičių dėsniais, buvo bandoma derinti religiją ir skaičių mokslą. Pitagoro mokykloje aritmetika buvo glaudžiai siejama su muzika. O muziką laikė nuskaidrinančiu sielą dalyku. Joje atsirado skaičių teorija, lyginiai ir nelyginiai, draugiškieji, tobulieji ir figūriniai skaičiai. Čia buvo ir taisyklingų briaunainių bei geometrinės algebros užuomazgos.

Kad galėtų praktikuoti mokytojo religines ir asketines praktikas, pitagorininkai įkūrė broliją, kuri buvo panaši į elitinį klubą. Viskas, ko buvo mokoma ar daroma, buvo didžiausia paslaptis. Manoma, kad pitagorininkų ezoterika buvo susijusi su Apolono garbinimu[2]. Pitagorininkai buvo „filosofinė mokykla, religinė brolija ir politinė sąjunga“[3].

Tokia elitinė organizacija Krotonėje turėjo daug pavyduolių ir priešų, kurie lėmė jos žlugimą. Tik aplinkybės neaiškios. Tarp Krotonės ir Sibario kilus karui, pitagorininkas Milonas Krotonietis, žymus imtynininkas, vadovavo Krotonės pajėgoms sugriaunant priešų miestą. Manoma, kad kiti pitagorininkai irgi dalyvavo šitam kare, bet po pergalės buvo pasiūlyta įvesti demokratiškesnę konstituciją, o tam pitagorininkai nesėkmingai priešinosi. Demokratinėms jėgoms vadovaujantys Cylonas ir Ninonas (teigiama, kad pastarasis supyko, kad pitagorininkai nepriėmė jo į savo tarpą) surengė sukilimą. Pitagorininkai buvo užpulti Milono namuose ar kitoje susirinkimo vietoje. Pastatas buvo padegtas, daug pitagorininkų žuvo, tik jauni pabėgo[4]. Panašiai su jais buvo susidorota kituose Didžiosios Graikijos miestuose, kur pitagorininkai įkūrė savo klubus.

Paties Pitagoro likimas neaiškus. Vieni šaltiniai teigia, kad jis su mokiniais žuvo per gaisrą[5]. Kitais duomenimis jis pabėgo į Tarantą, o iš ten jį išvijus – į Metapontą, kur numarino save badu[6]. Cicerono laikais Metaponte buvo rodomas jo kapas[7].

Svarba[taisyti | redaguoti kodą]

Svarbiausiu savo išradimu Pitagoras laikė savo išrastą Pitagoriškąjį kvadratą. Pitagoras taikė matematinius metodus labai plačiai. Pavyzdžiui, Pitagoras buvo sukūręs muzikos harmonijos teoriją.

Nuo Antikos laikų jį laikė Pitagoro teoremos formuluotoju, kuri ypač svarbi geometrijoje. Teoremą naudojama beveik kiekviename žingsnyje, o tas faktas, kad egzistuoja apie 500 skirtingų jos įrodymų (geometrinių, algebrinių, mechaninių ir pan.), liudija apie nesuskaičiuojamą galybę konkrečių Pitagoro teoremos realizacijų. Visgi, dabar beveik neabejojama, kad teoremą suformulavo vėlesni pitagorininkai, jų mokytojui jau mirus.[reikalingas šaltinis]

Pitagoras – vienas iš žymiausių Antikos filosofų. Pats Pitagoras nėra palikęs savo veikalų, tačiau jam buvo priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai pitagoriečiai. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami principai buvo uždaro pobūdžio, dėl to, matyt, nepaplito ir jų raštai. Aristotelis yra pastebėjęs, kad sunku atskirti kur paties Pitagoro, o kur jo mokinių mintys, kadangi pitagoriečiai, jau mirus Pitagorui, savo veikalų autoriumi skelbė mokytoją. Pitagoras buvo didžiai gerbiamas žmogus. Štai ką sako jo amžininkas: „Jis tiek pralenkė kitus šlove, kad visi jaunesnieji troško būti jo mokiniai, o vyresnieji maloniai žiūrėjo į savo vaikus, su juo bendraujančius, negu į besirūpinančius namų reikalais.“ Pitagoras parašė tris kūrinius: ”Apie auklėjimą”, „Apie valstybę“ ir „Apie gamtą“.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Herodotus, iv. 95, Isocrates, Busiris, 28-9; Later writers called him a Tyrrhenian or Phliasian, and gave Marmacus, or Demaratus, as the name of his father, Diogenes Laërtius, viii. 1; Porphyry, Vit. Pyth. 1, 2; Justin, xx. 4; Pausanias, ii. 13.
  2. Aelian, Varia Historia, ii. 26; Diogenes Laërtius, viii. 13; Iamblichus, Vit. Pyth. 8, 91, 141
  3. Thirlwall, Hist. of Greece, vol. ii. p. 148
  4. Iamblichus, Vit. Pyth. 255–259; Porphyry, Vit. Pyth. 54-57; Diogenes Laërtius, viii. 39; comp. Plutarch, de Gen. Socr. p. 583
  5. Arnob. adv. Gentes, i. p. 23
  6. Diogenes Laërtius, viii. 39, 40; Porphyry, Vit. Pyth. 56; Iamblichus, Vit. Pyth. 249; Plutarch, de Stoic. Rep. 37
  7. Cicero, de Fin. v. 2

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose