Raudonė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Raudonė
Raudones mokykla.jpg
Raudonės pilis (dab. Raudonės pagrindinė mokykla)
Raudone CoA.jpg

Raudonė
Koordinatės 55°06′00″N 23°07′41″E / 55.100°N 23.128°E / 55.100; 23.128 (Raudonė)Koordinatės: 55°06′00″N 23°07′41″E / 55.100°N 23.128°E / 55.100; 23.128 (Raudonė)
Apskritis Tauragės apskrities vėliava Tauragės apskritis
Savivaldybė Jurbarko rajono savivaldybė
Seniūnija Raudonės seniūnija
Gyventojų skaičius 510 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: RaudonėVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Raudõnė
Kilmininkas: Raudõnės
Naudininkas: Raudõnei
Galininkas: Raudõnę
Įnagininkas: Raudonè
Vietininkas: Raudõnėje

Raudonė – miestelis Jurbarko rajone, 28 km į rytus nuo Jurbarko, šalia kelio  141  KaunasJurbarkasŠilutėKlaipėda . Seniūnijos centras, Raudonės seniūnaitija.

Garsi Raudonės pilis (XVI a.) su dideliu parku, stovi Raudonės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (pastatyta 1932 m.), veikia Raudonės pagrindinė mokykla, biblioteka, kultūros namai, 3 prekybos įmonės, paštas (LT-74057), vaistinė, ambulatorija.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Panemuniu regioninis parkas.png


Raudonė įsikūrusi Panemunių reg. parke, dešiniajame Nemuno krante, žemutinėje ir viršutinėje Nemuno terasose. Pro miestelį iš rytų į vakarus teka Raudonės upelis, kuris miestelio vakaruose pasuka pietų kryptimi ir įteka į Nemuną. Nuo Raudonės atsiveria gražios paukščių regyklos, yra pėsčiųjų takas. Dvare vyksta muzikos koncertai.

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Blank-50px.png
Raudonėnai – 2 km
SKIRSNEMUNĖ – 18 km
JURBARKAS – 28 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
VELIUONA – 10 km

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Su Raudone siejama garsioji Rytprūsių legenda apie Bajerburgo mergelę.[2]

Praeityje Raudonė neturėjo nei savivaldos teisių, nei herbo, bet vietovę išgarsino Raudonės pilis, pastatyta dar XVI amžiuje. Iki XVI a. čia buvo karališkasis Raudonės dvaras, priklausė Ldk Žygimantui Augustui, vėliau kunigaikštis dvarą perleido prūsų kilmės pirkliui Krišpinui Kiršenšteinui. 1636 m. minima koplyčia, 1932 m. įrengta Raudonės bažnyčia.

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1998 m. patvirtintas Raudonės herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19201947 m. Raudonės valsčiaus centras Raseinių apskritis
19471950 m. Jurbarko apskritis
19501995 m. Raudonės apylinkės centras Jurbarko rajonas
1995 Raudonės seniūnijos centras Jurbarko rajono savivaldybė


Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miesteliui vardą davė Raudonės upelis (dešinysis Nemuno intakas), o ne raudonų plytų pilis.

Pilis[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Raudonės pilis.
Raudonės panorama: vaizdas iš pilies bokšto

Miestelį garsina Raudonės pilis. Iš pilies bokšto viršūnės atsiveria gražios Raudonės apylinkės. Greta – senas parkas, kuriame stovi legendomis apipintas Gedimino ąžuolas. Netoli ąžuolo kyla nedidelis medžiais apaugęs kalnelis, Beždžionkalniu vadinamas. Legendoje sakoma, kad vienas dvarponis turėjęs beždžionėlę, kurią labai mylėjęs. Šiai mirus, ponas gražiai palaidojo ir kapo vietoje supylė kalnelį. Čia gausu poilsiui skirtų vietų – Šaulių aikštė, Draugystės kalnas, Meilės kalnas. Parke auga sena devynių kamienų liepa. Jos šakose dviejų metrų aukštyje yra įaugęs geležinis strypas. Pagal žmonių pasakojimus Raudonės ponai čia rišdavę ir plakdavę baudžiauninkus. Raudonės parke auga ir daugiau senų įspūdingų savo išvaizda medžių: ąžuolų, kaštonų, liepų. Prie tvenkinio išlikęs mūrinis malūnas. Pilies bokšte įrengta paroda, nuo kurios matomas Nemuno slėnis iš viršaus.

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1970 m. ir 2011 m.
1970 m.sur.[3] 1981 m.[4] 1986 m.[5] 2001 m.sur.
609 670 668 716
2011 m.sur. - - -
510 - - -


Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. Legendos tekstas iš Ludwig Bechstein, Deutsches Sagenbuch, Leipzig 1853 (vok.)
  3. Raudonė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 47 psl.
  4. Raudonė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 339 psl.
  5. Raudonė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 515 psl.
  • Raudonė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 561 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]