Orfėjas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikų mitologija
Apollo Artemis Brygos Louvre G151.jpg
Graikų dievai
Pirmapradžiai dievai
Olimpo dievai | Titanai
Mūzos | Nimfos


Mitinės būtybės
Pusdieviai | Trojos karas
Odisėja | Argonautika

Orfėjas – graikų mitologijoje yra žymiausias menų atstovas, turėjęs didelę įtaką Graikijos istorijai. Jis buvo graikas iš Trakijos, jo garbei buvo vykdomos misterijos, kurių turinys nėra žinomas. Yra nedidelė tikimybė, kad Orfėjas buvo istorinė asmenybė, nors jau seniausiais laikais jo istoriškumas buvo neigiamas.

Nei Homeras, nei Heziodas Orfėjo nemini, bet jau Ibiko (apie 530 m. pr. m. e.) laikais jis buvo žinomas, o Pindaras (522–442 pr. m. e.) vadina jį „dainų tėvu“.

Nuo VI a. pr. m. e. jis laikomas žymiausiu Antikos poetu ir muzikantu, citros išradėju ir lyros patobulintoju (pridėjusiu dvi papildomas lyros stygas). Savo muzika jis galėjęs ne tik nuraminti laukinius žvėris, bet ir perkelti medžius bei uolas ar net sustabdyti upių tėkmę. Kaip muzikantas jis keliavo kartu su argonautais ieškoti aukso vilnos. Kartais jis apibūdinamas kaip vienas iš civilizacijos pradininkų, išmokęs žmoniją medicinos, rašto ir žemės ūkio. Religiniame gyvenime Orfėjas buvo augūras ir pranašas. Jis praktikavo magiją bei astrologiją, įkūrė svarbius kultus, pvz., Apolono ir Dionizo. Teigiama, kad jis lankėsi Egipte ir susipažino su Mozės raštais bei pomirtinio gyvenimo idėjomis.

Genealogija[taisyti | redaguoti kodą]

Orfėjas sutramdo laukinius žvėris

Tradiciškai Orfėjas laikomas Trakijos karaliaus Oagro ir mūzos Kaliopės sūnumi. Pagal kitą versiją jo tėvas buvo Apolonas, muzikos dievas, iš kurio Orfėjas išmokęs groti ir kuris jam padovanojo savo lyrą (Hermio padarytą iš vėžlio šarvo).

Argonautų žygis[taisyti | redaguoti kodą]

Nepaisant savo kilmės iš Trakijos, Orfėjas dalyvavo argonautų žygyje, kurio vadovas JasonasChirono buvo sužinojęs, kad tik padedant Orfėjui jie galės praplaukti pro sirenas. Sirenos gyvenusio trijose uolėtose salelėse (Sirenum scopuli) ir dainuodavusios nuostabias dainas, kurios patraukdavo jūreivius. Tuomet jos jūreivius suėsdavo.

Kai Orfėjas išgirdo sirenų balsus, jis išsitraukė lyrą ir ėmė groti gražesnę nei sirenų muziką, taip nustelbdamas jų dainas.

Euridikė[taisyti | redaguoti kodą]

Albrecht Durer, „Orfėjo mirtis“, 1494

Garsiausia istorija apie Orfėją yra susijusi su jo mylimąja Euridike, kurią jis vedė grįžęs į Trakiją iš Argonautų žygio. Bėgant nuo Aristėjo, jai įkando gyvatė ir ji mirė. Orfėjas iš liūdesio grojo tokias liūdnas dainas, kad dievai davė jam patarimą pabandyti atgauti žmoną iš mirusiųjų karalystės savo dainomis. Orfėjas nuėjo į požemio karalystę, į Hado ir Persefonės valdas, ir suminkštino jų širdis savo dainomis, todėl jie leido Euridikę gražinti į gyvųjų pasaulį. Bet su viena sąlyga, kad einant į gyvųjų pasaulį Euridikė eis už jo ir jis kelionės metu nebandys į ją pažiūrėti iki kol jie pasieks paviršių. Orfėjas sutiko, bet nesusilaikė ir žvilgtelėjo atgal, taip prarasdamas Euridikę vėl. Jie susitiko tik po jo mirties.

Po Euridikės mirties Orfėjas davė priesaiką, kad nepamils kitos moters, todėl pamildavo tik jaunas merginas. Jis žinomas Trakijos gyventojams kaip žmogus parodęs, kokia turi būti tikra vyriška meilė, mokydamas mylėti jaunystės grožį.

Orfėjo ir Euridikės istorija turi įdomių panašumų į japonų mitą apie Izanagi ir Izanami.

Orfėjo mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Neišlikusioje Aischilo dramoje „Basaridės“ buvo rašoma, kad Orfėjas savo gyvenimo gale garbino tik Apoloną. Būtent todėl jį Trakijos Dioniso garbintojos menadės suplėšė į gabalus. Orfėjas susilaukė tokios bausmės iš Dioniso, nes anksčiau jis buvęs Dioniso pasekėjas ir galbūt šventikas.


Commons-logo.svg Vikiteka: Orfėjas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka