Onuškis
Šis straipsnis apie miestelį Trakų rajone. Apie kaimą Rokiškio rajone skaitykite straipsnyje Onuškis (Rokiškis).
| Onuškis | ||
|---|---|---|
| ||
  Onuškis |
||
| 54°28′59″š. pl. 24°35′13″r. ilg. / 54.483°š. pl. 24.587°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Trakų rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Onuškio seniūnija | |
| Gyventojų | 421 | |
 Vikiteka |
Onuškis | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Hanuszyszki, rus. Ганушишки[2] | |
Onuškis – miestelis Trakų rajono savivaldybėje, 30 km į pietvakarius nuo Trakų, Dzūkų aukštumoje, prie kelio 220 Trakai–Rūdiškės–Pivašiūnai–Alytus . Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Urbanistikos paminklas. Stovi Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1829 m.), veikia Onuškio Donato Malinausko gimnazija, kultūros namai, ligoninė, biblioteka, paštas (LT-21025), vaikų darželis, girininkija.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Miestelio pavadinimas – asmenvardinis vietovardis. Kryžiuočių karo kelių aprašymuose minimas Ywanendorf, o netoli jo – ir Hannusdorf, nors ir keista, kodėl šie kaimai minimi pakeliui iš Merkinės pro Perloją link Šalčininkų, kadangi dabar Onuškis yra pastebimai nutolęs nuo šio kelio (keliaujant palei Merkį šiaurės rytų kryptimi, gaunasi nemažas lankstas į šiaurę). Šie du kaimai gali būti verčiami kaip Ivano ir Hanuso kaimai (vok. Dorf reiškia „kaimas“) – tai rodo, kad XIV a. pabaigoje šiuose kraštuose jau būta Ivanų ir Hanusų.
Hanuso vardo lietuviškas atitikmuo būtų Onusas. Pasakojama, kad dvaro trobesiai XV–XVI a. esą pastatyti ant baudžiauninko Anuso (Hanuso) žemės. Todėl galima teigti, kad bet kuriuo atveju (Ivano ir Hanuso ar Onuso) miestelio vardas kilęs nuo vardo Jonas fonetinio varianto.[3] XX a. tarpukariu miestelis buvo žinomas kaip Oniškis.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Pagrindinė miestelio aikštė pavadinta Kipro Petrausko vardu ir yra grįsta akmenimis, kurioje vykdavo garsieji Onuškio turgūs. Prie miestelio plyti Onuškio miškas (Dusmenų-Onuškio miškų masyvo dalis), šiaurėje telkšo Onuškio ežeras, pietuose – Dumblis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1505 m. Onuškyje pastatyta bažnyčia. 1511 m. minimas Onuškio dvaras (manoma, įkurtas dar XV a. pabaigoje ar XVI a. pradžioje buvusio Skundonių kaimo žemėse). Dvarui priklausė Taučionių, Vanagų, Niūronių, Bičiūnų ir kiti kaimai. Kuriantis dvarui, aplinkiniai miškai pateko jo žinion. 1524 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė jo savininkui Jokūbui Kuncevičiui privilegiją steigti miestelį, rengti savaitinius turgus, laikyti smukles, statyti karčiamas. Turgūs vykdavo anksti sekmadieniais centrinėje miestelio aikštėje. Dvaro centre Onuškyje 1670 m. buvo tik 14 kiemų. 1722 m. – 36 šeimos.
Manoma, kad bažnyčia XVI a. pabaigoje priklausė evangelikams reformatams. 1567 m. Onuškis gavo privilegiją mugėms. 1613 m. Onuškis pažymėtas LDK žemėlapyje. 1683 m. gavo teisę prekymečiams. Visi pastatai buvo statomi iš vietinės medienos. Žinoma, kad 1825 m. Onuškyje veikė lentpjūvė, pradėjo veikti popieriaus fabrikas. 1863 m. terpentino ir dervos gamyklėlė. Dvarui priklausantis Onuškio miškas išliko iki šių dienų.
XIX a. pradžioje sudegė senoji bažnyčia, ir toje pačioje vietoje dvarininko K. Šetkevičiaus rūpesčiu 1823–1829 m. pastatyta dabartinė plytų ir akmenų mūro bažnyčia. XIX a. veikė didelė spirito varykla, lentpjūvė, pradinė mokykla, vyko turgūs ir prekymečiai. Po 1863 m. sukilimo Onuškio dvaras buvo Rusijos valdžios konfiskuotas ir padovanotas grafui Aleksiejui Olsufjevui. XIX a. pabaigoje Onuškis – Trakų apskrities miestelis, valsčiaus centras.[4]
Pokario metais apylinkėse veikė Didžiosios Kovos apygardos „A“ partizanų rinktinės ir Dainavos apygardos, Dzūkų partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
2012 m. kovo 29 d. patvirtintas Onuškio herbas.
2023 m. rugpjūtį Onuškis buvo paskelbtas 2024 m. Mažąja kultūros sostine.[5]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
|---|---|---|
| 1861–1950 m. | Onuškio valsčiaus centras | Trakų apskritis |
| 1950–1959 m. | Onuškio apylinkės centras | Daugų rajonas |
| 1959–1995 m. | Trakų rajonas | |
| 1995– | Onuškio seniūnijos centras | Trakų rajono savivaldybė |
Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1923 m. buvo 80 sodybų.
 | |||||||||
| 1833 m. | 1862 m.*[2] | 1897 m.sur. | 1905 m.[6] | 1923 m.sur.[7] | 1950 m. | 1959 m.sur.[8] | 1970 m.sur.[9] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 111 | 187 | 577 | 190 | 609 | 668 | 656 | 676 | ||
| 1979 m.sur.[10] | 1980 m.[11] | 1986 m.[12] | 1989 m.sur.[13] | 2001 m.sur.[14] | 2011 m.sur.[15] | 2021 m.sur. | - | ||
| 764 | 764 | 647 | 646 | 584 | 519 | 421 | - | ||
| |||||||||
| |||||||||
Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1993 m. birželio 14 d. bažnyčios šventoriuje palaidoti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, 1941 m. tremtinio Donato Malinausko, jo žmonos ir sesers, mirusių Altajuje, palaikai.
- Hiršas Lekertas (1880–1902), socialistas, visuomenės veikėjas
- Rimantas Cemnolonskis (1933–), žurnalistas, publicistas, redaktorius
Įdomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Onuškio“ vardu buvo pavadintas traleris, priklausęs Klaipėdos okeaniniam žvejybos laivynui. Jis buvo pastatytas Štralzundo laivų statykloje.
Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kultūriniai paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Onuškio miestelis gausiai apdovanotas skulptoriaus Juozo Lebednyko kūriniais. Skverelyje prie bažnyčios įsikūrusi Šv. Roko skulptūra – pirmoji menininko dovana savo gimtajam kraštui. Ramošiškių ir Kauno gatvių sankirtoje 2007 m. pasirodė ,,Gėlių angelas", o bažnyčios jubiliejaus proga 2009 m. šventoriuje buvo pastatyta Šv. Marijos skulptūra. Onuškiečius džiugina ir Juozo Lebednyko dėka restauruotas senasis šulinys, esantis pačiame miestelio centre, Kipro Petrausko aikštėje.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
Atminimo paminklas -
Signataro D. Malinausko antkapis -
Šv. Rokas ant postamento -
Koplytėlė
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 613 psl.
- ↑ Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 147–150
- ↑ Hanuszyszki (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 31 psl. (lenk.)
- ↑ „Išrinktos 2024 metų Lietuvos mažosios kultūros sostinės“. delfi.lt. Delfi. 2023-07-27. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Onuškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 716 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Onuškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 328 psl.
- ↑ Algimantas Miškinis ir kt. Onuškis 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 242-243
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- Onuškis. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 473 psl.
| |||||||||||||||||
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
AUKŠTADVARIS – 14 km Vaickūniškės – 5 km |
RŪDIŠKĖS – 16 km Grendavė – 6 km |
| ||||||||
|
|||||||||||
| Dusmenys – 9 km Pivašiūnai – 18 km DAUGAI – 23 km |
Taučionys – 4 km Gruožninkai – 5 km Žilinai – 12 km | ||||||||||
