Perloja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Portal.svg
Perloja
Perlojos baznycia.jpg
Perlojos bažnyčia
Perloja COA.gif

Perloja
Koordinatės 54°12′40″N 24°25′08″E / 54.211°N 24.419°E / 54.211; 24.419 (Perloja)Koordinatės: 54°12′40″N 24°25′08″E / 54.211°N 24.419°E / 54.211; 24.419 (Perloja)
Apskritis Alytaus apskrities vėliava Alytaus apskritis
Savivaldybė Varėnos rajono savivaldybė
Seniūnija Varėnos seniūnija
Gyventojų skaičius 744 (2001 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: PerlojaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Perlojà
Kilmininkas: Perlojõs
Naudininkas: Perlójai
Galininkas: Perlóją
Įnagininkas: Perlója
Vietininkas: Perlojojè
Perlojai skirtas Lietuvos pašto ženklas

Perloja – kaimas Varėnos rajone, prie kelio  A4  VilniusVarėnaGardinas , Merkio dešiniajame krante. Seniūnaitijos centras.

Į pietus nuo Perlojos prasideda Varėnos miškai, už 5 km telkšo Lavysas.

Stovi Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1930 m.), Vytauto paminklas (8,3 metro; dailininkas Petras Tarabilda), paminklas pokario partizanams, netoliese yra M. K. Čiurlionio kelias. Taip pat yra Perlojos mokykla-daugiafunkcis centras, kultūros centras, biblioteka, paštas (LT-65039), medicinos punktas, veikia kaimo bendruomenė.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Perlojos vardo kilmė neaiški. Galima ją kildinti iš bendrinio žodžio perlojas, bet jo reikšmė neaiški, kadangi tai tik dainos žodis: „… Vaikščiojau takeliais, išklotais perlojais, aplink apsodinta žydinčiais kvietkeliais“ (daina nuo Avilių, LKŽ). Mažai tikėtina versija, kad Perloja kilusi nuo žodžio perlas, kadangi šiose vietovėse nėra minima jokia su perlais susijusi veikla.

Pasakojama legenda, kad anksčiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Šalia miestelio jis pastatė bažnyčią. Vieną sekmadienį į bažnyčią prisirinko labai daug žmonių. Įpusėjus mišioms, prasivėrė žemė ir bažnyčia nugrimzdo. Vėliau toje vietoje atsirado ežeras. Žmonės tą ežerą pavadino Paperloju, o šalia esantį miesteli Perloja. Seni žmonės pasakoja, kad dažnai, sekmadieniais, girdėdavo varpo dūžius sklindančius iš ežero, ir rasdavo bažnytines relikvijas išplautas ant kranto…

Iki XX amžiaus[taisyti | redaguoti kodą]

Šios vietos apgyvendintos dar prieš 6000 metų. Šalia Perlojos rasta XI amžiumi datuojamų pilkapių liekanų. Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m. Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15 „svarbiųjų“ rytų Lietuvos medinių pilių. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus, o reikalui esant – statyti ir taisyti valdovų pilis. 1387 m. Perloja minima Vygando Marburgiečio kronikoje, kai kryžiuočiai užėmė miestelį.

XV a. pirmame ketvirtyje pastatyta Perlojos bažnyčia, viena pirmųjų Lietuvoje). XVI a. 2-ojoje pusėje, vykstant Valakų reformai, Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a. pabaigos iki XVII a. 2-osios pusės. 1636 m. Perloja gavo miesto teises – keturias valdovų privilegijas: du kartus teisę naudotis karališkąja giria ir du kartus – teisę rengti turgus ir jomarkus, taip pat leidimą kurti priemiesčius, t. y. plėsti miestelio ribas.

XVIII a. pradžia Perlojai buvo labai nesėkminga: vykstant Šiaurės karui miestelį keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, o keleri iš eilės nederliaus ir bado metai, ypač 17091711 m. praūžusi maro epidemija sunaikino visus Perlojos ir jos apylinkių gyventojus. Tik po kurio laiko tuščiose sodybose įsikūrė kelios dzūkų šeimos. XVIII a. Perloja kūrėsi labai lėtai; ją sudarė iš įvairiausių vietovių atsikėlę žmonės.

1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir herbą. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikos, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, kadangi Kaunas tuomet buvo paskirtas apskrities, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Dėl šių teisių Perloja (kaip ir kitų tokias teises tada gavusių miestelių gyventojai) su seniūnijos valdytojais bylinėjosi iki pat XIX a. vidurio.

1863 m. sukilimo metu sugriautas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio hammer – „kūjis“). Po sukilimo buvo uždaryta dar Vytauto Didžiojo laikais pastatyta maumedinė Perlojos bažnyčia; ji vėl pradėjo veikti tik 1905 m. pabaigoje.

XX amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas Vytautui Didžiajam
Užrašas ant paminklo
Paminklas žuvusiems partizanams atminti

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos respublikos vardą. Savivalda gyvavo nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės, tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą stiprų, ginkluotą apsaugos būrį, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių. 19201923 metais, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai – pertvarkytas apsaugos būrys,- kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavę svarbiuose mūšiuose su priešininkais ar savarankiškai saugoję neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir jos apylinkes. 1923 m. nustačius demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, Perloja liko Lietuvos teritorijoje, o kitas Merkio krantas jau priklausė Lenkijai.

19281930 m. Perlojoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, o 1931 m. liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti su užrašu; „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą kaip laisvės simbolį po Antrojo pasaulinio karo valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai tam trukdė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros.

Pokario metais keliasdešimt asmenų išėjo į miškus ir aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. „Už Perloją ir visą Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. pastatytas paminklas. Kaip ir visoje Lietuvoje taip ir Perlojoje 19411951 m. vyko trėmimai į Sibirą. Tuo laikotarpiu per 7 kartus buvo ištremta apie 27 šeimos. Buvo sunaikinta 18 ištremtųjų sodybų.

1950 m. įkurtas „Gegužės pirmosios“ kolūkis, kuris 1959 m. tapo eksperimentiniu ūkiu. Jo funkcijos buvo moksliniais pagrindais tvarkyti augalininkystę ir gyvulininkystę. Tai buvo turtingas ir vienas respublikoje geriausių ūkių, priklausęs Lietuvos SSR žemdirbystės instituto bandymų stočiai. 1991 m. eksperimentinis ūkis reorganizuotas į žemės ūkio bendrovę, kuri 1997 m. visiškai likviduota.

1959 m. kartu su eksperimentiniu ūkiu buvo įkurta ir Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotis. Jos įkūrimo tikslas buvo sukurti žemdirbystės sistemą, tinkančią Pietryčių Lietuvos zonai, t. y. parinkti tinkamas sėjomainas, tobulinti žemėnaudą, numatyti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio dirvas ir racionaliai jas naudoti, nustatyti tinkamiausią lauko augalų agrotechniką. Tokia stotis yra vienintelė visoje Alytaus apskrityje.

Sovietmečiu Perlojoje pastatyta nemažai alytnamių, prekybos centras (parduotuvė ir valgykla; architektas E. Beinortas).

1993 m. patvirtintas dabartinis Perlojos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1792 m. Kauno apskritis
19181919 m. Perlojos respublikos sostinė
XX a. 1-oji pusė Perlojos valsčiaus centras
sovietmetis Perlojos apylinkės centras
nuo 1995 m Varėnos seniūnija


Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2001 m.
1868 m.*[2] 1959 m.sur.[3] 1980 m.[4] 1986 m.[5] 2001 m.sur.
660 1 063 867 781 744
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Vietos tradicijos[taisyti | redaguoti kodą]

Perlojos apylinkėse iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą“ midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą, nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Пржелае. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 211 psl. (rus.)
  3. Perloja. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 821 psl.
  4. Perloja. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 563 psl.
  5. Perloja. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 354 psl.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Aplinkinės gyvenvietės[taisyti | redaguoti kodą]

Blank-50px.png Tolkūnai – 7 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
SENOJI VARĖNA – 10 km
VARĖNA – 14 km
MERKINĖ – 16 km