Perloja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Perloja

Perloja

Koordinatės

54°12'40″ š. pl.
24°25'10″ r. ilg.

Savivaldybė

Varėnos rajonas

Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė)
Vardininkas:	Perlojà
Kilmininkas:	Perlojõs
Naudininkas:	Perlójai
Galininkas:	Perlóją
Įnagininkas:	Perlója
Vietininkas:	Perlojojè

Perloja – gyvenvietė Varėnos rajone, prie kelio Varėna–Merkinė, Merkio dešiniajame krante. Į pietus nuo Perlojos prasideda Varėnos miškai, už 5 km telkšo Lavysas.

Perlojoje yra Švč. Mergelės Marijos ir šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1930 m.), paminklas Vytautui Didžiajam (8,3 metro), paminklas pokario partizanams, netoliese yra M. K. Čiurlionio kelias. Taip pat yra Perlojos pagrindinė mokykla, kultūros centras, biblioteka, paštas (LT-65039), medicinos punktas, veikia kaimo bendruomenė.

[taisyti] Istorija

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Perlojos vardo kilmė neaiški. Galima ją kildinti iš bendrinio žodžio perlojas, bet jo reikšmė neaiški, kadangi tai tik dainos žodis: „... Vaikščiojau takeliais, išklotais perlojais, aplink apsodinta žydinčiais kvietkeliais“ (daina nuo Avilių, LKŽ). Mažai tikėtina versija, kad Perloja kilusi nuo žodžio perlas, kadangi šiose vietovėse nėra minima jokia su perlais susijusi veikla.

Pasakojama legenda, kad ankščiau šioje vietoje buvo miestelis, o jame gyveno kunigaikštis Perlius. Šalia miestelio jis pastatė bažnyčią. Vieną sekmadienį į bažnyčią prisirinko labai daug žmonių. Įpusėjus mišioms, prasiverė žemė ir bažnyčia nugrimzdo. Vėliau ta toje vietoje atsirado ežeras. Žmonės tą ežerą pavadino Paperloju, o šalia esantį miesteli Perloja. Seni žmonės pasakoja, kad dažnai, sekmadieni, girdėdavo varpo dūžius sklindančius iš ežero, ir rasdavo bažnytines relikvijas išplautas ant kranto...

[taisyti] Ankstyviausi duomenys

Šalia Perlojos rasta XI amžiumi datuojamų pilkapių liekanų.

[taisyti] XIV amžius

Perloja rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1378 m. Tuo metu čia jau buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, viena iš 15 "svarbiųjų" rytų Lietuvos medinių pilių. Pro Perloją ėjo svarbiausias Lietuvos valdovų kelias iš Vilniaus į Gardiną, todėl Perlojai teko atlikti labai atsakingą valstybės tarnybą – prižiūrėti ir saugoti pagrindinį kelią, jos užtvaras ir tiltus, o reikalui esant – statyti ir taisyti valdovų pilis.

[taisyti] XV amžius

XV a. pirmame ketvirtyje pastatyta bažnyčia (viena pirmųjų Lietuvoje).

[taisyti] XVI amžius

XVI a. antroje pusėje, vykstant Valakų reformai, Perlojos gyvenvietė buvo perplanuota ir bendrąjį savo pavidalą išlaikė daugiau kaip tris šimtus metų. Perloja išaugo ir ekonomiškai klestėjo nuo XVI a. pb. iki XVII a. antrosios pusės.

[taisyti] XVII amžius

1636 metais Perloja gavo miesto teises, tai yra, keturias valdovų privilegijas: du kartus teisę naudotis karališkąja giria ir du kartus – teisę rengti turgus ir jomarkus, taip pat leidimą kurti priemiesčius, t.y. plėsti miestelio ribas.

[taisyti] XVIII amžius

XVIII a. pradžia Perlojai buvo labai nesėkminga: vykstant Šiaurės karui miestelį keletą kartų nusiaubė švedų ir rusų kariuomenės, o keleri iš eilės nederliaus ir bado metai, ypač 1709-1711 m. praūžusi maro epidemija sunaikino visus Perlojos ir jos apylinkių gyventojus. XVIII a. Perloja kūrėsi labai lėtai; ją sudarė iš įvairiausių vietovių atsikėlę žmonės.

1792 m. balandžio 26 d. iš Stanislovo Augusto Perloja gavo laisvojo miesto vardą, Magdeburgo (savivaldos) teises ir herbą. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikso, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, nes Kaunas tuomet buvo paskirtas apygardos, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Dėl šių teisių Perloja (kaip ir kitų tokias teises tada gavusių miestelių gyventojai) su seniūnijos valdytojais bylinėjosi iki pat XIX a. vidurio.

[taisyti] XIX amžius

1863 m. sukilimo metu sugriautas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, kuriame veikė geležies dirbtuvės gaminusios geležį iš balų rūdos ir davusios tada dar bevardžiui intakui Amarnios vardą (nuo vokiško žodžio hammer - kūjis). Po sukilimo buvo uždaryta dar Vytauto didžiojo laikais pastatyta maumedinė Perlojos bažnyčia; ji vėl pradėjo veikti tik 1905 m. pabaigoje.

[taisyti] XX amžius

Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją.

Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, Perloja pagarsėjo savarankiška savivalda, gavusia Perlojos respublikos vardą. Savivalda gyvavo nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. gegužės mėnesio, tvarkėsi atskirai nuo visų tuo metu Lietuvoje buvusių oficialių valstybinių įstaigų ir turėjo tiesioginiu būdu miestelio ir parapijos gyventojų išrinktą valdžią – Komitetą ir teismą, paskirtą miliciją ir miško eigulius, suorganizuotą stiprų, ginkluotą apsaugos būrį, kuris sėkmingai gynė Perloją nuo plėšikaujančių gaujų, vokiečių kareivių ir lenkų legionierių. 1920-1923 metais, įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę, ypač pasižymėjo Perlojos šauliai – pertvarkytas apsaugos būrys,- kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavę svarbiuose mūšiuose su priešininkais ar savarankiškai saugoję neutralioje zonoje atsidūrusią Perloją ir jos apylinkes.

1928-1930 m. Perlojoje pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, o 1931 liepos 19 d. atidengtas paminklas didžiajam kunigaikščiui Vytautui pagerbti su prasmingu užrašu; „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šį paminklą – laisvės simbolį – po Antrojo pasaulinio karo sovietų valdžios atstovai ne kartą mėgino nugriauti, tačiau paminklas išliko, nes perlojiškiai jį pasiaukojamai gynė, be to jį statant jo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros.

Pokario metais keliasdešimt vyrų išėjo į miškus ir aktyviai įsijungė į pietų Lietuvos partizanų gretas. Jų dėka buvo sunaikinta Perlojoje įkurta stribų buveinė, jie kelis kartus atakavo Varėnos milicijos būstinę, nukovė rajono VSM skyriaus viršininką, prie Barčių sunaikino bolševikų aktyvo mašiną. Tačiau 1949 metai partizanų būriui buvo pražūtingi. „Už Perloją ir visą Lietuvą“ žuvusiems partizanams atminti Perlojoje 1995 m. iškilo stilingas paminklas.

Kaip ir visoje Lietuvoje taip ir Perlojoje 1941-1951 m. vyko trėmimai į Sibirą. Tuo laikotarpiu per 7 kartus buvo ištremta apie 27 šeimos. Okupantai ir jų talkininkai sunaikino 18 ištremtųjų sodybų.

Perlojoje nuo 1908 veikė valdiška pradinė mokykla. 1924 metais pastatyta pirmoji pradžios mokykla. 1928 m. mokykla persikėlė į didesnes atremontuotas patalpas ir 1949-1950 m. buvo reorganizuota į septynmetę mokyklą. Dabartinė erdvi pagrindinė mokykla atidaryta 1988 metais.

1950 m. buvo įkurtas „Gegužės pirmosios“ kolūkis, kuris vėliau 1959 metais tapo eksperimentiniu ūkiu. Jo funkcijos buvo moksliniais pagrindais tvarkyti augalininkystę ir gyvulininkystę. Tai buvo turtingas ir vienas respublikoje geriausių ūkių. 1991 m. eksperimentinis ūkis reorganizuotas į žemės ūkio bendrovę, kuri 1997 m. buvo visiškai likviduota.

Kartu (1959 m.) su eksperimentiniu ūkiu buvo įkurta ir Lietuvos žemdirbystės instituto Perlojos bandymų stotis. Jos įkūrimo tikslas buvo sukurti žemdirbystės sistemą, tinkančią Pietryčių Lietuvos zonai, t.y. parinkti tinkamas sėjomainas, tobulinti žemėnaudą, numatyti priemones, kaip pagerinti lengvas smėlio ir priesmėlio dirvas ir racionaliai jas naudoti, nustatyti tinkamiausią lauko augalų agrotechniką. Tokia stotis yra vienintelė visoje Alytaus apskrityje.

1993 m. sausio 28 d. Prezidento dekretu patvirtintas dabartinis Perlojos herbas.

[taisyti] Žymūs žmonės

Petras Ciunis (1898-1979) – karininkas, dėstytojas, bibliotekininkas.

[taisyti] Vietos tradicijos

Perlojos apylinkėse iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti „Velykų gėrimą“ midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį susmulkintų aviečių stiebelių, paskui įkrėsdavo medaus. Medui ištirpus ir skysčiui ataušus, leisdavo parūgti. Paskui gėrimą supilstydavo į butelius. Velykų midus būdavęs daromas rudenį arba žiemą nes išlaikytas esąs geresnis. Nusisekęs midus būdavęs rudos spalvos, tįsus, lipnus.