Mištekai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mištekai
Mištekų charabės šokėjai
Mištekų charabės šokėjai
Gyventojų skaičius ~850 tūkst.
Populiacija šalyse Meksikos vėliava Meksika (Oachaka, Gereras, Puebla)
Kalba (-os) mištekų, ispanų
Religijos krikščionybė (katalikybė)
Giminingos etninės grupės sapotekai, trikiai, kuikatekai, amusgai
Vikiteka: Mištekai

Mištekai (sav. ñuù savi, nayívi savi, ñuù davi, nayivi davi – 'lietaus žmonės', nah. mixtecah – 'debesiečiai') – indėnų tauta, gyvenanti Meksikoje, daugiausia šiaurės ir vakarų Oachakoje, vietomis rytų Gerere ir Puebloje. Skiriami į aukštutinius mištekus, kurie gyvena kalnų slėniuose, ir žemutinius mištekus, kurie gyvena vandenyno pakrantėje. Populiacija – apie 830 tūkst. žmonių. Vartoja mištekų kalbą, priklausančią otomangų šeimai, taip pat dalis kalba ispaniškai. Tikintieji – Romos katalikai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak legendų, mištekai kilę iš šventojo medžio, augusio Apoaloje (Alta Mištekoje, vakarų Oachaka), šaknų. Įsiveržę į Oachakos slėnį, mištekai sunaikino sapotekų valstybę, o vėliau kartu su sapotekais sudarė bendrą valstybę (sostinė – Monte Albanas, vėliau – Mitla).

Mezoamerikos istorija
Mezoamerikos priešistorė
Ikiklasikinis laikotarpis:
Olmekai, Kapača
Klasikinis laikotarpis:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai, Mištekai, Meskala
Poklasikinis laikotarpis:
Pipiliai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, Oašaka, Gereras, Centras, Vakarai, Šiaurė
Mištekų kaukė iš Monte Albano (1300-1350 m.)

XIXII a. Pueblos ir Tlaskalos žemėse, kur mištekai pradėjo maišytis su nahua tautomis, susidarė mišri mištekų–pueblų kultūra. Ji padarė didelę įtaką kitoms Centrinės Meksikos tautomis, tarp jų actekams ir sapotekams. Iš Pueblos nahua išstūmė mištekus į rytų Oachaką, o jie savo ruožtu privertė keltis į pietus ir rytus sapotekus. Nugalėję čatinus, mištekai pasiekė Ramiojo vandenyno pakrantes. XV a. tarpusavyje kariavusios mištekų karalystės (Tilantongas, Tutuitepekas ir kt.) buvo užkariautos actekų (imperatoriaus Ahuisotlio), o 1523 m. užgrobtos ispanų.

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Verčiasi mištekai tradiciškai kapline-lydimine žemdirbyste (auginami kukurūzai, pupelės, moliūgai, aitrieji pipirai, pomidorai, medvilnė, kakavmedžiai, papajos, bananai, avokadai), žvejyba, medžiokle, rankiojimu (aukštumose renka agavų sultis pulkai), laiko naminius paukščius, bites.

Tautodailė – audimas, nyčių ir drobių dažymas, puodininkystė (išrašyti indai, žaislai), pynimas (krepšiai, pintinės, dembliai, skrybėlės su spalvotais raštais). Oachakos miestuose dirba juvelyrai. Paplitęs samdomas darbas.

Mištekų būstas panašus į kitų Meksikos tautų. Pasitaiko apskritų namų su kūgišku stogu. Statomos klėtys ant polių, garinės pirtys.

Tradicinis moterų rūbas – balti išrašyti uipiliai su išrėžtu trikampiu, tamsūs sijonai, mėlynos ir raudonos juostos, tamsiai raudonos palaidinės. Vietomis atokiose vietovėse moterys vaikščiodavo apnuoginusios viršutinę kūno dalį. Vyrai dėvi trumpas baltas kelnes, plačius baltus marškinius, sandalus, pintas skrybėles, vilnones serapes ir chorongus (tokius pončus), austas juostas. Miestuose paplitę kreoliški rūbai.

Mištekų gyvenvietė dalinasi į 2 ar 4 kvartalus (seniau egzogaminius), kurių kiekvienas turi savo seniūną. Mišriose gyvenvietėse mištekai sudaro savo kvartalą. Šeima mažoji arba išplėstinė, santuoka patrilokalinė, pasitaiko daugpatystės atvejų, aukštumose įprasta už nuotaką atidirbti (2 metus).

Liaudies tikyboje išlikę daug senosios religijos bruožų – aukojimai lietaus, derliaus dievybėms, protėviams, tikėjimas vietovių (šaltinių, upių, medžių ir kt.) dvasiomis, šeimos globėjais. Atlieka apeiginius šokius dalyvaujant šamanams, paplitęs nagualizmas. Turtinga taustosaka (legendos, dainos, pasakos, žaidimai). Šamanai ir žiniuoniai gydo naudodami narkotinius grybus ir sėklas.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Миштеки,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.