Meksikos užkariavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Meksikan-orn.png
Meksikos istorija
Mezoamerika
Meksikos, Jukatano užkariavimas
Naujoji Ispanija
Meksikos nepriklausomybės karas
Pirmoji Respublika
JAV-Meksikos karas
Antroji Imperija
Meksikos revoliucija
Meksikos ekonominis stebuklas
Meksika po Šaltojo karo

Meksikos užkariavimu vadinama viena svarbiausių Ispanijos kolonizacinių kampanijų prieš actekų imperiją 1519–1521 m., kuriai vadovavo konkistadoras Hernanas Kortesas. Šios kampanijos metu buvo sužlugdyta actekų imperija ir padėtas pagrindas Ispanijos valdžiai Mezoamerikoje. Ispanų sėkmę lėmė pažangesni ginklai, jų atneštų ligų paplitimas tarp vietinių gyventojų ir sugebėjimas išnaudoti vidines bei išorines actekų imperijos silpnybes.

Po actekų imperijos užkariavimo ispanai įkūrė Naujosios Ispanijos vicekaralystę. Į ją ėmė keltis kolonistai iš Ispanijos, o vietinės religijos buvo išstumtos krikščionybės bei sunaikinta didžioji dalis vietinių gyventojų kultūros.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Actekai[taisyti | redaguoti kodą]

Trilypės actekų sąjungos miestų ženklai

XVI a. pradžioje Meksikoje gyvavo daugybė miestų-valstybių. Per paskutinius du šimtmečius iki europiečių pasirodymo Maksikos slėnyje vyraujančią galią įgavo trapi trijų actekų miestų sąjunga, į kurią įėjo Tenočtitlanas, Teškokas ir Tlakopanas. Ši miestų sąjunga nugalėjo gausias konkuruojančias valstybes, kurios nebuvo tiesiogiai įjungtos į sąjungą, bet priverstos mokėti duokles. Iš trijų miestų sąjungos galingiausias buvo Teskoko ežero salose pastatytas Tenočtitlanas, kurio valdovas buvo ir Tlakopano bei Teškoko kariuomenių vadas, nors visais kitais klausimais šie miestai buvo savarankiški.

Nuo 1502 m. Tenočtitlaną valdė Montesuma II, kuris į šias pareigas buvo išrinktas. Jis buvo buvusio valdovo Ašajakatlio sūnus, o prieš savo išrinkimą – dievo Uicilopočtlio vyriausiasis žynys. Jo valdymo metu paaštrėjo socialinė įtampa, nes nuolat didėjo atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų. Be to, Teškoko kaip sąjungininko vaidmuo tapo abejotinas, nes 1515 m. Montesuma atvirai įsikišo į sosto paveldėjimo ginčą ir tik didelėmis pastangomis buvo rastas kompromisas tarp abiejų dėl sosto kovojančių pusių. Visgi Trilypė sąjunga išliko stipriausia galia Meksikos slėnyje. Didesnę grėsmę kėlė dabartinėje Meksikos valstijoje Mičoakane, į vakarus nuo slėnio, įsikūrusi taraskų imperija ir keturių miestų esančių į rytus nuo slėnio sąjunga, kurios stipriausias narys buvo Tlaškalos miestas. Lyginant su Eurazijos žemyno kultūromis visos Centrinės Meksikos valstybės buvo technologiškai atsilikusios; buvo nežinomas geležies apdirbimas, rato panaudojimas transportui.

Ispanai[taisyti | redaguoti kodą]

Po to, kai 1492 m. Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, ispanai Karibų jūroje valdė keletą salų. Pirmoji ilgalaikė gyvenvietė buvo 1493 m. įkurta La Isabela Espanjoloje. Per pirmuosius XVI a. dešimtmečius ispanai ėmė kontroliuoti Puerto Riko (1508 m.), Jamaikos (1509 m.) ir Kubos (1511 m.) salas, kurių gyventojai analogiškai kaip ir tainai Espanjoloje buvo verčiami dirbti priverstinius darbus. Be to, buvo įkurta gyvenvietė Dariene, dabartinėje Panamoje, kur į žemę buvo išlipęs Kristupas Kolumbas savo ketvirtosios ekspedicijos metu.

Ispanijos karūna į kolonijas kreipė mažai dėmesio.[1] Dėl to ispanų konkistadorai savo veiksmams turėjo laisvas rankas. Daugelis jų buvo jaunesnieji idalgų sūnūs, kurie dalyvavo rekonkistos kovose.

Pirmieji kontaktai[taisyti | redaguoti kodą]

1517 m. Kubos gubernatorius Diegas Velaskesas de Kueljaras išsiuntė trijų laivų flotilę, vadovaujamą Francisko Hernandeso de Kordobos, ištyrinėti vakaruose esančio Jukatano pusiasalio. Pasiekęs jo krantus ties Katočės iškyšuliu, Kordoba buvo sutiktas vietinių majų, kuriems pirmiesiems perskaitė 1513-ųjų metų Ispanų Reikalavimą, pareiškiantį pretenzijas į Naująjį pasaulį. Kordoba vertėjavimui į nelaisvę paėmė du kalinius, kuriuos pavadino Melčoru ir Džulianu. Vakarinėje Jukatano dalyje, ispanai naktį buvo užpulti majų vado Močkouoho. Žuvo 20 ispanų kareivių, Kordoba buvo mirtinai sužeistas ir likusi jo komandos dalis sugrįžo į Kubą.

Praėjus metams po nepavykusios Kordobos ekspedicijos, gubernatorius Velaskesas suformavo naują kolonizacinį būrį, kuriam vadovavo jo sūnėnas Chuanas de Grichalva. Grichalbos ekspediciją sudarė keturi laivai, kurie palei pietinę Jukatano pakrantę plaukė į actekų imperijos Tabasko regioną.

Korteso ekspedicija[taisyti | redaguoti kodą]

Actekų imperija
Žemėlapis, vaizduojantis Korteso skverbimąsi į Jukatano gilumą.

Anksčiau, nei Grichalva sugrįžo į Kubą, Velaskesas nusprendė išsiųsti trečiąją, daug didesnę už ankstesniąsias, ekspediciją, turėjusią ištyrinėti Meksikos krantus. Hernanas Kortesas buvo vienas iš Velaskeso favoritų, kuriam, 1518 m. spalio 23 d. sutartimi, gubernatorius pavedė lydėti ekspediciją ir užmegzti prekybinius ryšius su vietinėmis pakrantės gentimis. Kortesas buvo užkariautojas avantiūristas, todėl jo paskyrimas vadu nuvilnijo pasipiktinimu ir pavydu tarp ispanų kontingento Kubos kolonijoje.

Gubernatorius Velaskesas norėjo apriboti Korteso ekspediciją iki paprastos prekybos kelionės, tuo tarpu visą privilegijuotą Jukatano pusiasalio kolonizaciją pasilikti sau. Vis dėlto Kortesas, pasinaudodamas savo žiniomis apie Kastilijos teisę bei sumaniai ja manipuliuodamas, jis iš Velaskeso gavo praktiškai visus jam reikalingus įgaliojimus pradėti užkariavimą, jeigu tik tai „atitiks Ispanijos karalystės poreikius“.

Suprasdamas, jog Naujojo pasaulio kolonizaciją pradėjęs žmogus Ispanijoje pelnys visuotinį pripažinimą ir šlovę, Kortesas ekspediciją į Jukatano pusiasalį laikė didžiuoju savo gyvenimo šansu, juolab kai, po devynis mėnesius trukusios kelionės, į Kubą sugrįžo Chuanas de Grichalva. Iš Kubos šis laivavedys, sudaręs antrąją ekspediciją, plaukė į žemyno uostamiesčius vakaruose ir užsukdamas į krantą pamatė daug dalykų, kurie padarė jam didelį įspūdį, bet svarbiausia, į Kubą jis parsivežė žinių ir gandų apie turtingą Moktesumos II (Montesumos) imperiją, plytinčią aukštumose toliau nuo kranto ir todėl nesurastą Kolumbo. Aišku, kaip ir visi užkariautojai, į Naujojo pasaulio prieigas atsekę paskui atradėjus, Hernanas Kortesas siekė ir asmeninės naudos, tad išgirdęs apie pasakiškus lobius, jis planavo pradėti invaziją į actekų imperiją. „Mes, ispanai, – pareiškė Kortesas, – kenčiame nuo tokios ligos, kurią gali išgydyti tik auksas“.

Kortesas ėmė energingai ir aistringai ruoštis ekspedicijai. Jis surinko 11 laivų flotilę ir didelę grupę gerai ginkluotų vyrų. Kortesas demonstratyviai investavo į kelionę nemažą savo turto dalį, o vėliau ir įsiskolino, tačiau Velaskesas asmeniškai padengė pusę eskpedicijos išlaidų. Jukatano pusiasalio kolonizacija Kortesui tapo svarbiausiu gyvenimo tikslu, atnešiančiu jam garbę ir šlovę.

Velaskesas, matyt, irgi puikiai tai suprato, todėl pasistengė, kad kelionės atgarsiai iš Kubos nepasklistų iki Ispanijos. Be to, artėjant išvykimo dienai, gubernatorius ėmė įtarti, kad Kortesas jį išduos ir ekspediciją panaudos saviems tikslams, ar net be jo sutikimo pabandys tapti Meksikos gubernatoriumi, nepriklausomu nuo Velaskeso. Dėl šios priežasties, Velaskesas išsiuntė Luisą de Mediną pakeisti Hernaną Kortesą, tačiau Korteso parankiniai Mediną nužudė, o dokumentai, kuriuos jis gabenosi su savimi, buvo perduoti Kortesui. Tokiu būdu jis suskubo pagreitinti išvyką ir ėmė ruoštis kelionei.

Kortesas pasiruošė išplaukti 1519 m. vasario 18-osios rytą, kai į prieplauką asmeniškai atvyko Velaskesas, norėdamas įteikti dokumentus, nutraukiančius Hernano Korteso eskpediciją, bet nespėjo. Korteso kontingentą sudarė 11 laivų, plukdžiusių apytiksliai 100 jūreivių, 530 kareivių (tarp jų 30 arbaleto specialistų), gydytoją, kelias dailides, bent aštuonias moteris, kelis šimtus Kubos indėnų ir kelis laisvuosius bei vergus afrikiečius. Ispanai taip pat turėjo apie 16 ristūnų.

Išsilaipinimas Kosumelyje[taisyti | redaguoti kodą]

Kortesas šiek tiek laiko praleido Kosumelio saloje, bandydamas į krikščionybę atversti kelis vietinius gyventojus. Kol buvo Kosumelyje, Kortesas išgirdo apie kitus baltuosius žmones, gyvenančius Jukatane, ir išsiuntė pasiuntinį daugiau apie juos sužinoti. Paaiškėjo, jog tai buvo 1511 m. sudužusio laivo įgulos nariai Cheronimas de Agilaras ir Gonsalas Gereras.

Agilaras paprašė jį kalinusio majų vado leisti sugrįžti pas savo tautiečius į ispanų laivus, tuo tarpu Gereras atsisakė išvykti, teigdamas, jog jau asimiliavosi su majų kultūra, be to, jis turėjo žmoną ir tris vaikus bei užėmė tam tikrą, aukštesnę padėtį Četumalyje, kur gyveno.

Nors tolimesnis Gerero likimas yra beveik nežinomas, atrodo, jog kelerius metus kartu su majų būriais jis kovėsi prieš ispanų įsibrovėlius, drąsindamas indėnus toliau tęsti kovą su kolonizatoriais; tikriausiai vėlesniuose mūšiuose Gereras žuvo.

Agilaras gana sklandžiai kalbėjo Jukatano majų ir kitomis vietinėmis kalbomis, todėl pravertė Kortesui kaip vertėjas vėlesnėse kovose prieš actekų imperiją.

Išsilaipinimas Jukatano pusiasalyje[taisyti | redaguoti kodą]

Per 1519 m. Velykas Kortesas su savo žmonėmis kelionėje į Jukatano gilumą padarė pertrauką ir tris mėnesius praleido Potončane, kur surado šiek tiek aukso. Verbų sekmadienį, Kortesas miesto aikštėje pastatė krikščionišką kryžių. Prieš Kortesui išvykstant, jam vertėjauti buvo paskirta guvi moteris, kurią jis pakrikštijo ir pavadino krikščionišku Marinos vardu. Anksčiau ji buvo žinoma kaip Malinche ir manoma, jog galėjo būti didikiškos toltekų arba tabaskiečių kilmės. Turėdamas du vertėjus – de Agilarą ir Malinche – Kortesas galėjo apjungti jų abiejų žinias ir efektyviai bendrauti su actekais, mat pakrantėje gyvenantys majai kalbėjo viena kalba, o imperatorius Montesuma, įsikūręs toliau nuo kranto – kita.

Krikščioniškoji Marina vėliau apsigyveno su Kortesu ir pagimdė jam sūnų. Jos pačios žmonės, kalbantys nahuatlių kalba, ją pavadintų „Malintzin“ – toks tarimas fonetiškai yra tiksliausias ispanų kalboje. Laikui bėgant, ispaniškai „la Malinche“ tapo žodžiu, kuris reiškia savo tautos išdaviką. Meksikietiškai malinchista apibūdina žmogų, pamėgdžiojantį svetimos kultūros kalbą ir papročius.

Verakruso įkūrimas[taisyti | redaguoti kodą]

Įkurtas Verakruso miestas, Meksika

Kortesas ir jo ekspedicinės pajėgos išsilaipino dabartinio Verakruso miesto pakrantėje. Kortesas sužinojo apie vietinę Sempoalos gyvenvietę ir su savo būriais ten nuvyko. Jį pasitiko 20 sveikinančių ir klegančių miestelėnų bei miestelio vadovai. Kortesas skubiai įtikino totonakų vadą Ksikomekoatlį (dar žinomą kaip karalių Čikomakatą) sukilti prieš actekus.

Supratęs, jog metęs iššūkį gubernatoriui Velaskesui, sugrįžusio į Kubą laukia tik mirtis arba kalėjimas, Kortesas pabandė įsiteikti Ispanijos monarchams, pastatydamas pirmąją Naujojo pasaulio ispanų gyvenvietę, kurią pavadino La Villa Rica de la Vera Cruz. Oficialiai įteisinta naujojo miesto taryba Kortesą patvirtino Verakruso gubernatoriumi. Tokia Hernano Korteso strategija nebuvo originali. Pats Diegas Velaskesas taip išsilaisvino iš Kubos gubernatoriaus Diego Kolumbo valdžios. Taigi gavęs svetimo miesto valdytojo vietą, Kortesas teisėtu būdu atsiribojo nuo Diego Velaskeso de Kueljaro valdymo Kuboje ir galėjo tęsti savo ekspediciją.

Kad užsitikrintų paramą, Kortesas į Ispaniją išsiuntė kelis ekspedicijos narius, tarp jų ir Franciską Montechą, kurie turėjo gauti karaliaus palaikymą ir vietinės Verakruso savivaldos pripažinimą.

Totonakai padėjo Kortesui pastatyti La Villa Rica de la Vera Cruz, kuriuo Kortesas pasinaudojo kaip atspirties tašku, pradėjus pulti actekų imperiją. Maža gyvenvietė pamažu išaugo į didelį miestą, šiais laikais žinomą Verakruso („Teisingas kryžius“) vardu.

Kortesas apsimeta Kecalkoatliu[taisyti | redaguoti kodą]

Actekų imperatorius Moktesuma (plačiąja prasme Montesuma) II kėlė baimę ir pasipiktinimą pakrantėje gyvenančiai majų tautai, tad į jo teritoriją pasiryžęs įžengti ispanas turėjo būti drąsus ir gerai tam pasirengęs. Nors 34 metų Kortesas neturėjo vado ir kovotojo patirties, jam pagelbėjo atsitiktinumas, galų gale iš vidaus sužlugdęs actekus.

Iš pradžių actekai beveik nesipriešino ispanų užkariautojams. Priešingai, Montesumos ambasadoriai juos pasitiko su dovanomis. Savo laiškuose Karoliui V, Kortesas tvirtino, jog actekai jį laiko Kecalkoatlio pasiuntiniu ar net pačiu Kecalkoatliu.

Dievas Kecalkoatlis buvo mitinis karalius, valdęs žaibus, ir kuris, pasak pranašystės, turėsiantis sugrįžti Vienos Nendrės metais, kad atsiimtų savo valdžią. Iki Kolumbo, kalendorius buvo padalytas į 52 metų periodus, arba ciklus. Kiekvieni 52-ieji metai buvo vadinami „Ce-Acatl“ arba Vienos Nendrės metais; 1519-ieji, kai atvyko Kortesas, ir buvo Vienos Nendrės metai.

Dėl tokio sutapimo, Montesuma pamanė, jog Kortesas tikrai gali būti legendinis dievas Kecalkoatlis, kurio atsiradimas siejamas su ankstesne Toltekų kultūra, iš kurios actekai daug ką perėmė. Actekų imperatorius tuo įtikėjo, juolab, kad atkeliavę iš už jūros žmonės turėjo šviesesnę odą, ilgas barzdas ir trumpesnius plaukus, tuo tarpu Kortesas savo laiškuose Ispanijos karaliui Karoliui V, net nepaminėjo, kad Kecalkoatlis tarp actekų yra garbinamas. Gali būti, jog jis apie tai nė nežinojo, nors pirminiai istorijos šaltiniai byloja, kad vienu metu ne tik vargšai apgautieji actekai, bet ir patys ispanai manė, jog Kortesas gali būti Kecalkoatlis. Ir tikrai – juk actekų imperijos nukariavimo pabaigoje, ispanai užėmė Tenočtitlano miestą ir, jį nugriovę, pastatė dabartinę Meksikos sostinę, taip įrodydami paties Moktesumos žodžius, jog išpranašautas actekų protėvių sugrįžimas pasižymės dieviška galia.

Šiaip ar taip, Hernanas Kortesas, palyginus, ypač lengvai atliko vieną labiausiai stulbinančių karinių pergalių žmonijos istorijoje ir to priežastimi tapo religija.

Flotilės praradimas[taisyti | redaguoti kodą]

Hernano Korteso ekspedicijoje tebebuvo žmonių, vis dar ištikimų Kubos gubernatoriui, jie sumanė slapta užgrobti vieną laivą ir su juo sugrįžti į Kubą, bet Kortesas greitai apie tai sužinojo ir gudriai užbėgo išdavikams už akių. Kad tokie bandymai pabėgti daugiau nepasikartotų, jis nusprendė nuskandinti visą flotilę, išskyrus vieną mažą laivą, su kuriuo būtų galima pasiekti Ispaniją.

Taigi sumaniai atkirtęs Velaskesą nuo ekspedicijos, Kortesas su savo būriais patraukė į šalies gilumą, link legendinio Tenočtitlano miesto, tuo tarpu mažasis laivas buvo prikrautas jau surinktais actekų lobiais ir išsiųstas į Ispaniją, norint įsiteikti šalies monarchijai, kad pripažintų Korteso gubernatorystę.

Pakeliui į pagrindinį actekų miestą, prie ispanų pajėgų prisidėjo 40 sempoaliečių kovotojų vadų ir 200 vietinių, kurių pagrindinė užduotis buvo tempti patrankas ir gabenti maisto atsargas. Sempoaliečiai buvo pripratę prie karšto pakrantės klimato, tačiau jie nepaprastai nukentėjo nuo šalčio kalnuose ir lietaus.

Sąjunga su Tlakskaltekais[taisyti | redaguoti kodą]

Dalis pagrindinės aikštės griuvėsių totonakų sostinėje Sempoaloje.

Kortesas atvyko į Tlaksalą, beveik 200 miestų konfederaciją, neturinčią centrinės valdžios organo, bet su pagrindiniu miestu Tlaksala. Po beveik šimtą metų trukusių karų, tlaksaliečiai jautė didelę neapykantą actekams. Jie žinojo, jog, anksčiau ar vėliau, actekų imperija juos pasiglemš. Actekai jau buvo nukariavę didelę teritoriją aplink Tlaksalą. Įmanoma, jog actekai Tlaksalą paliko nepriklausomą vien dėl to, kad šie pastoviai teiktų jiems karo belaisvių, kurių laukė paaukojimas dievams.

Tlaksaliečiai iš karto puolė ispanus, tarp abiejų pusių įvyko keli susirėmimai, kol galų gale ispanai buvo apsupti ir priversti pasiduoti. Konkistadoro Bernalio Diaso del Kastiljo pirmojo mūšio aprašyme minima, jog kova buvusi labai sudėtinga ir sunki, ispanai tikriausiai nebūtų išgyvenę, jei ne Ksikotenkatlas Senasis, tlaksaliečių karo lyderis, kuris nusprendė, kad geriau būtų susivienyti su atvykėliais nei juos nužudyti.

1519-ųjų spalio 12 dieną, Kortesas atvyko į Tlaksalą, kur buvo džiaugsmingai pasveikintas tlaksalų valdovų, jau seniai numačiusių galimybę tapti ispanų sąjungininkais. Dėl ekonominės actekų blokados, Tlaksala buvo nuskurdusi, neturėjo nei druskos, nei medvilninių rūbų, todėl Kortesui ir jo vyrams tegalėjo pasiūlyti maisto ir moterų. Kortesas Tlaksaloje praleido 20 dienų ir pirmą kartą visos ekspedicijos metu galėjo jaustis saugiai ir ramiai, netgi mėgautis gyvenimu Mezoamerikoje, prie pat actekų pašonės. Atrodo, jog Kortesas iš tikrųjų susidraugavo su senaisiais Tlaksalos lyderiais, tarp jų ir su Maksikskacinu bei Ksikotenkatlu Senuoju, vis dėlto, Ksikotenkatlo sūnus, su Korteso pajėgomis kovęsis per patį pirmąjį susitikimą, nė iš tolo nepasitikėjo užkariautoju. Ispanai sutiko gerbti tokias miesto vietas kaip šventyklos, ir jose nesilankyti, visą kitą, kas jiems buvo pažadėta, jie galėjo pasiimti.

Visą tą laiką, kol buvo Tlaksaloje, Kortesas nenustojo su indėnais kalbėtis apie krikščionybę. Vienoje legendoje netgi sakoma, jog jis įkalbėjęs apsikrikštyti keturis vadus – Maksikskaciną, Ksikotenkatlą Senąjį, Italpopokaciną ir Temilolteutlą – jie gavo Dono Lorenco, Dono Visentės, Dono Bartolomėjaus ir Dono Gansalo vardus. Neaišku, ar jie suprato katalikišką tikėjimą. Bet kuriuo atveju, jie vėliau pridėdavo žodelį „Dios“ (isp. dievas) prie savo garbinamų dievų vardų.

Taip Kortesas su Tlaksala tapo sąjungininkais.

Žiaurus ispanų susidorojimas su actekais Čolulos mieste.

Kortesas įžengia į Čolulą[taisyti | redaguoti kodą]

Tuo tarpu, Meksikos ambasadoriai spaudė Kortesą palikti Tlaksalą, „vargšų ir vagių miestą“, ir keliauti į kaimyninį Čolulos miestą, kuris buvo jau actekų įtakos zonoje. Čolula, įkurta 2-ajame šimtmetyje pr. m. e., buvo viena svarbiausių senovės Mezoamerikos gyvenviečių – antroji pagal dydį su 100 tūkst. gyventojų ir, tikriausiai, švenčiausia vieta iš visų. Milžiniška jos piramidė buvo vienas prestižiškiausių objektų actekų religijoje. Tačiau šiandien atrodo, jog Kortesas Čolulą vertino tik kaip karinės galios centrą. Į miestą jis pirmiausiai nusiuntė pasiuntinius.

Tlaksalos karo vadai primygtinai siūlė Kortesui vietoj Čolulos pasirinkti Eksocingo miestą, palaikantį draugiškus ryšius su Tlaksala. Kortesas, neapsispręsdamas ar pradėti karą su actekais, nuvykstant į jų užimtas žemes Eksocinge, nutarė padaryti kompromisą – jis priėmė tiek ambasadorių pasiūlymą ir dovanas, tiek tlakskaltekų teikiamus nešikus ir karius. Kortesas išsiuntė du savo vyrus, konkistadorą Pedrą de Alvaradą ir atradėją Bernardą Vaskesą de Tapiją, pėsčiomis (Kortesas nenorėjo pirma laiko išgąsdinti actekų arkliais, kurių Jukatano pusiasalyje jie nebuvo regėję) tiesiai į Tenočtitlaną kaip ambasadorius.

1512 m. spalio 12-ąją, Korteso pajėgos, prie kurių prisidėjo apie 3 000 tlakskaltekų, nužygiavo į Čolulą.

Čolulos žudynės[taisyti | redaguoti kodą]

Moktesuma bandė sustabdyti Kortesą ir jo būrius, įsakydamas Čolulos lyderiams jį pulti, tačiau Čolula, kaip šventas miestas, turėjo labai mažą kariuomenę ir tikėjo, jog reikalingą akimirką čoluliečius apgins dievai. Pagal Tlakskaltekų kronikas, Čolulos žyniai tikėjosi prieš kolonizatorius panaudoti Kecalkoatlio galią.

La Malinche pasakė Kortesui, kad vietiniai gyventojai aplink Čolulą ketina išžudyti ispanus miegančius, nors neaišku, ar tai buvo tiesa ar gandas, todėl Kortesas, paragintas čoluliečių priešų tlakskaltekų, nusprendė nerizikuoti savo vyrų gyvybėmis ir įsakė juos užpulti. Ispanai pagrobė ir išžudė daug vietinių didikų. Įžengęs į Čolulą, Kortesas užmušė pagrindinius miesto vadus Tlakeiačą ir Tlalčiasą, ir įsakė viską padegti. Jo būriai pradėjo nuo Ksakajacino rūmų, o paskui Čialinko ir Jeckoloko. Savo laiškuose Kortesas mini, jog per tris valandas jo kariai nužudė 3 000 gyventojų ir padegė miestą, tuo tarpu kitas liudytojas Vaskesas de Tapija tvirtino, kad aukų sąrašas buvo perkopęs per 30 000 žmonių.

Actekų ir tlaksaliečių istorijos šaltiniai teikia priešingas žudynių versijas. Anot tlakskaltekų, jų ambasadorius, nusiųstas į Čolulą, ten buvo nukankintas, todėl keršydamas Kortesas pradėjo puolimą prieš šį šventą miestą. Pasak actekų, tlaksaliečiai Kortesą iš anksto nuteikė prieš juos ir vietoj Eksocingo užsiundė Korteso pajėgas ant Čolulos.

Čolulos žudynės turėjo šiurpinantį efektą kitoms Mezoamerikos kultūroms. Indėnai pamanė, jog ispanai iš tikrųjų yra dieviškos būtybės iš už jūrų ir valdo įspūdingas galias, ir suprato, kad užkariautojams stojus skersai kelio, jie gali susilaukti tokio paties likimo kaip ir actekai.

Kortesas nusiuntė Moktesumai pasiuntinį, teigdamas, jog Čolulos gyventojai sudrumstė ispanų ramybę, elgėsi su juo nepagarbiai ir dėl to buvo nubausti. Korteso žinutėje taip pat buvo rašoma, kad actekams nereikia ispanų bijoti, jeigu tik Moktesuma nuolankiai priims jį į Tenočtitlaną ir apipils auksu.

Tenočtitlanas[taisyti | redaguoti kodą]

1519 m. lapkričio 8 d., po beveik trijų mėnesių kelionės, Korteso ekspedicija pasiekė actekų imperijos sostinės, Tenočtitlano salos, prieigas. Manoma, jog tuo metu šis miestas buvo vienas didžiausių pasaulyje. Iš visų Europos miestų, tik Konstantinopolis buvo didesnis už Tenočtitlaną. Apytikriais skaičiavimais, saloje gyveno nuo 60 iki 300 tūkst. žmonių.

Montesuma sutinka Kortesą[taisyti | redaguoti kodą]

Moktesumos ir Hernano Korteso susitikimo vieta.

Pasak frankų misionieriaus Saguno sudarytų actekiškų kronikų, actekų valdovas Moktesuma II pasveikino Kortesą su didele pompastika, pasitikdamas jį ant Didžiojo kelio, pagrindinio pylimo vedančio į Tenočtitlano salą, kuriuos visus Kortesas vėliau pavadins „Vakarų Venecija“.

Fragmentas iš Moktesumos sveikinimų Kortesui: „Mano valdove, jūs pavargote, jūs nuilsote: atvykote į mūsų kraštą. Jūs įžengėte į savo miestą: į Meksiką, kad atsisėstumėte į savo vietą, savo sostą. Jis buvo tausojamas jums visai trumpą laiką, saugojamas jūsų išrinktųjų… Taip mums pasakė mūsų valdytojai, tie kurie vadovavo šiam miestui, valdė jį anksčiau. Jie mums pasakė, jog jūs sugrįšite ir susigrąžinsite savo sostą, savo vietą čia. Ateikite į savo žemę, ateikite ir ilsėkitės: valdykite savo karališkuosius namus ir pamaitinkite savo kūną maistu.“

Saguno manuskripte rašoma, jog Moktesuma Kortesą pats apibarstė gėlėmis iš savo sodų, tuo parodydamas didžiausią pagarbą, nors Kortesas to galbūt ir nesuprato. Vis dėlto abejojama, ar imperatorius tikrai pasitiko Kortesą ant Didžiojo kelio, kadangi įvairūs jo sukurti draudimai ir apribojimai neleido net jam pačiam taip elgtis. Visų pirmiausia, Moktesumai maitinantis, prieš jį stovėdavo didžiulis šydas, kad nei rūmininkai, nei tarnai nepamatytų jo valgančio. Buvo ir kitų apribojimų dėl žiūrėjimo į imperatorių ar lietimosi prie jo, todėl sunku patikėti, kad purvini ir neišprusę ispanų kariai būtų buvę taip garbingai priimti į miestą, ar kad pats Moktesuma būtų juos pasitikęs. Taip pasielgiant, Moktesumos autoritetas žmonių akyse būtų labai smukęs.

Keista, kad arogantiškas imperatorius taip greitai supaprastėjo ir tapo „nuolankiu Kecalkoatlio tarnu“. Visus draudimus ir apribojimus savo valdymo laikotarpiu sukūrė Moktesuma, ankstesni valdovai to nebuvo sugalvoję. Dėl tokių savo veiksmų, imperatorius netgi sukėlė trintį tarp savęs ir aukštesniojo gyventojų sluoksnio. Viena actekų legenda byloja, jog mitinis, paskutinis Tolano Ksikotitlano valdovas Emakas, mokė Moktesumą gyventi kukliai, valgyti vargšų maistą ir taip neužsitraukti galimo savo tautos pykčio. Taigi atrodo, jog taip persimainydamas ir prisitaikydamas prie ispanų užkariautojų, Moktesuma net nesuabejojęs sulaužė savo paties įstatymus.

Moktesuma buvo paruošęs ispanams ir jų vietiniams sąjungininkams savo tėvo Aicotlo rūmus. Kortesas paprašė Moktesumos daugiau aukso dovanų, kad galėtų jų nusiųsti Karoliui V, taip parodydamas savo ištikimybę jam. Jis taip pat pareikalavo, kad nuo pagrindinės miesto piramidės-šventyklos būtų nuimti du dideli stabai ir nuvalytas aukų dievams kraujas, o vietoj jų pastatytos Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Kristoforo maldyklos. Visi jo reikalavimai buvo įgyvendinti. Kortesas tuomet suėmė Moktesumą jo paties rūmuose, taip norėdamas apsisaugoti nuo galimo actekų maišto ir pareikalavo didžiulės išpirkos auksu, kuri Kortesui buvo sumokėta.

Žinodami, kad jų lyderis surakintas grandinėmis, o jiems patiems reikia išmaitinti ne tik būrį ispanų, bet dar ir jų sąjungininkus tūkstančius tlakskaltekų, Tenočtitlano gyventojai pradėjo jausti įtampą.

Narvaeso nugalėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kortesas neilgai džiaugėsi tokiu actekų gerumu. Jis gavo žinių, jog Jukatano pakrantėje, su daug didesniais už jo paties ispanų būriais, išsilaipino užkariautojas Panfilas de Narvaesas. Narvaesas buvo pasiųstas gubernatoriaus Velaskeso ne tik, kad perimtų iš Korteso vadovavimą ekspedicijai, bet ir jį suimtų, ir parplukdytų atgal į Kubą, kur teisme būtų teisiamas už nepaklusnumą, maištą ir išdavystę.

Taigi Kortesas turėjo dvi išeitis: arba leistis suimamam Narvaeso, o paskui, daugeliu atvejų tikriausiai taip ir būtų, patirti mirtinus egzekucijos skausmus, arba bandyti sustabdyti Velaskeso pasiuntinį ir jo armiją; Kortesas, praktiškai pasiekęs savo tikslą ir karaliaudamas tuometiniame politiniame ir kultūriniame Meksikos centre, žinoma, nė nemanė taip lengvai visko mesti ir pasirinko antrąjį kelią. Korteso pasirinkimas, be abejonės, buvo vienas drąsiausių iš jo ligtolinių žygdarbių, kadangi Kortesas rizikavo visa savo ekspedicija, Tenočtitlane palikdamas tik 140 vyrų ir jiems vadovauti paskirdamas Pedrą de Alvaradą, o pats, keliaudamas link pakrantės, tesurinko apie 260 žmonių, tuo tarpu Narvaeso pajėgas sudarė 900 kareivių.

Kortesas dar kartą parodė savo sumanumą, pasinaudodamas greitais manevrais ir puldamas tamsiuoju paros metu, kai Narvaeso vyrai to visiškai nesitikėjo ir buvo nepasiruošę kovai. Ispanų gynyba buvo bevaisė ir tai parodė ryškų Hernano Korteso, kaip kovotojo ir vado, pranašumą, pritaikant įvairias taktikas bei puolimo strategijas; panašiai jis padarė su savo kariais apguldamas Tenočtitlano miestą. Kortesas nugalėtiems Narvaeso būriams pažadėjo daugybę aukso actekų sostinėje, jei tik jie prisidės prie jo. O Narvaesas kaudamasis prarado akį ir vėliau žuvo per Floridos tyrinėjimus.

Actekų sukilimas[taisyti | redaguoti kodą]

Kol Kortesas naktį kovėsi su Narvaeso pajėgomis, sunerimę dėl savo valdovo veiksmų, actekų didikai Tenočtitlane ruošėsi sėkmingam, bet laikinam sukilimui, kurio metu tikėjosi išvyti užkariautoją ir jo sąjungininkus tlakskaltekus iš miesto.

Kai Kortesas sugrįžo į Tenočtitlaną, jis sužinojo, kad Alvaradas su savo vyrais ėmė be saiko plėšti actekų namus ir vogti jų lobius, bei festivalio metu nužudė daug actekų didikų. Alvaradas pasiteisino, neva actekai po šventės ketino užpulti ispanų garnizoną mieste, todėl jis surengė išankstinę ataką. Galbūt Alvaradas tai padarė iš baimės ar godumo, ir jokios grėsmės nebuvo, tačiau viena tapo aišku – po tokių įvykių, visi miestelėnai sukilo prieš ispanus.

Actekų kariai apsupo rūmus, kuriuose buvo užsibarikadavę ispanų būriai ir įkalintas Moktesuma. Tuo metu actekai išsirinko naują lyderį Kuitlauasą. Kortesas liepė Moktesumai pasirodyti rūmų balkone ir įtikinti savo tautą, kad leistų ispanams taikiai sugrįžti prie Jukatano krantų, tačiau Moktesuma buvo išjuoktas ir apšauktas bepročiu už tai, kad užkariautojus palaikė dievais. Imperatorių apmėtė akmenimis, vienas pataikė jam į galvą ir jis po kelių dienų mirė. Po jo mirties, Kuitlauasas buvo patvirtintas naujuoju tlatoani (iš nah. kalbėtojas).

Situacijai imus dar labiau blogėti ir maištaujantiems gyventojams paplūdus į Tenočtitlano gatves, Kortesas su savo sąjungininkais bandė pabėgti iš miesto, prieš tai prisikrovę daugybę aukso, kad vos galėjo panešti; Bernalis Diasas rašė, jog buvęs Narvaeso kontingentas prisigrobė tiek aukso, kad nebegalėjo paeiti. Kadangi actekai nuėmė visus tiltus, susijungiančius ties pylimais ir jungiančius salą su žemynine dalimi, Kortesas su savo būriais liko užspeisti, tačiau greitai sugalvojo pasistatyti kilnojamąjį tiltą. 1520 m. liepos 1 d., Kortesas su savo vyrais ir sąjungininkais bandė persikelti per vandenį, kilnojamąjį tiltą sujungdami su pylimu, bet apie juos greitai sužinojo actekų pajėgos. Ispanai buvo apsupti siaurame kelyje, iš abiejų pusių apsuptame vandens, o ežere plaukiojo actekų kanojos. Kortesas pamatė, jog nebegali nustumti tilto nuo pirmojo tarpo, skiriančio pylimą ir miestą, taigi jis nebeturėjo ką daryti, kaip tik palikti jį. Atsitraukimas virto chaosu; ispanų pėstininkai, palikti Korteso ir kitų raitelininkų, turėjo patys prasibrauti pro actekų armiją, užtvėrusią tiek sausumos, tiek vandens praėjimą. Daugybė užkariautojų paskendo dėl aukso arba buvo nužudyti indėnų. Beveik visi turtai, kuriuos ispanai gavo Tenočtitlane, buvo prarasti. Per pabėgimą, Alvaradas peršoko per vieną iš siauresnių kanalų tarp pylimų, kuris šiandien Meksike yra gatvė, pavadinta Alvarado tiltu (isp. Puente de Alvarado), todėl kad šokdamas jis tarsi sukūrė nematomą tiltą.

Atsitraukdami ispanai patyrė daugybę nuostolių, prarasdami turbūt daugiau nei 600 savo karių ir kelis tūkstančius Tlaksalos kovotojų. Pasakojama, jog Kortesas, prieš pasiekdamas Tlakopano žemes, raudojo dėl tokios savo vadovavimo nesėkmės. Ispanų atsitraukimo iš Tenočtitlano salos naktis buvo pavadinta „Liūdnąja naktimi“ (isp. La Noche Triste), o senas medis (isp. „El árbol de la noche triste“), po kuriuo Kortesas tariamai verkė, yra tapęs Meksikos paminklu.

Ispanai suranda prieglobstį Tlaksaloje[taisyti | redaguoti kodą]

Actekai persekiojo ispanus, kol tie, paskui tlaksaliečių sąjungininkus, judėjo Sumpango ežero pakraščiu link prieglobsčio Tlaksaloje. 1520 m. liepos 8 d. actekai bandė sutriuškinti ispanus Otumbos mūšyje, ir nors sunkiai užspeisti, ispanų būriai, vadovaujami Korteso, sugebėjo ilgą laiką prieš juos atsilaikyti. Kai Kortesas su savo vyrais nužudė vieną actekų lyderį, indėnai atsitraukė ir paliko mūšio lauką. Kolonizatoriai sugebėjo saugiai sugrįžti į Tlaksalą, kur jiems buvo suteikta pagalba. Beveik visi ispanų kariai buvo sužeisti ir teturėjo 20 arklių. Actekai į Tlaksalą atsiuntė pasiuntinius, prašydami atiduoti jiems ispanus, tačiau tlaksaliečiai atsisakė.

Kai jau praktiškai buvo pasibaigę vadinamieji „gėlių karai“ tarp actekų ir tlakskaltekų, konfliktas užsiliepsnojo iš naujo ir šįkart mezgėsi rimtas karas tarp dviejų tautų. Actekų žemės supo Tlaksalą iš visų pusių ir tik buvo laiko klausimas, kada jie pabandys valstybę užpulti, todėl dauguma tlaksaliečių lyderių buvo suinteresuoti Korteso pasiūlyta sąjunga, užkariaujant Tenočtitlaną. Ksikotenkatlas Jaunesnysis žiūrėjo pro pirštus į Korteso ambasadorių mėginimus tartis dėl naujos sąjungos su tlaksaliečiais, jis netgi manė, kad su actekais būtų galima susitaikyti, juk juos siejo bendra kalba ir religija. Bet vis dėlto Tlaksalos vyresnieji tai sprendė ir jie priėmė Korteso pasiūlymą, tačiau su griežtomis sąlygomis: ateityje tlakskaltekai neturės ispanams mokėti jokios duoklės už žemes, kuriose gyvena, taip pat jiems turi atitekti nukariautas Čolulos miestas, ir Tlaksalai turi būti leista Tenočtitlane pasistatyti tam tikrą atstovų postą, iš kurio jie galėtų kontroliuoti salos miestą. Tlakskaltekų vadai taip pat pareikalavo dalies karo grobio.

Hernanas Kortesas žinojo, kad be su Tlaksala sudaryto aljanso, ispanai turėtų mažai galimybių išgyventi, ypač jei tlakskaltekai prisijungtų prie actekų, todėl Jo Karališkosios Didenybės Karolio V vardu, jis sutiko su lyderių reikalavimais. Žinoma, Kortesas net nesiruošė jų patenkinti ir perleisti Tenočtitlano tlakskaltekams, tad „sąjungininkų“ sutartis galios tik iki tol, kol tlaksaliečiai rūpinsis ispanų kariais ir jiems padės nukariauti actekų imperiją; po keturiasdešimties metų, kai bemaž visas Jukatano pusiasalis bus pilnas naujakurių, tlaksaliečiai už savo buvimą jame mokės taip pat, kaip ir visos vietinės Meksikos tautos.

Tenočtitlano apgultis[taisyti | redaguoti kodą]

Tenočtitlano mūšis
Pagrindinis straipsnis – Tenočtitlano žlugimas.

Jungtinės Tlaksalos ir Korteso pajėgos buvo tikrai grėsmingos. Jos vieną po kito užgrobė visus actekų miestus, kai kuriuos mūšiuose, kitus naudodamiesi sumania diplomatija. Pabaigoje, tik Tenočtitlanas ir kaimyninis jo miestas Tlatelolkas liko neužkariauti.

Kortesas planavo atkirsti Tenočtitlano salą nuo išorės, apguldamas į miestą vedančius pylimus ir visą ežerą kontroliuodamas jūrinėmis ispanų brigantinomis, taigi gyventojai negautų maisto atsargų. Kortesas taip pat sunaikino vandens akveduką, nešantį į miestą geriamą vandenį. Tenočtitlano apgultis tęsėsi aštuonis mėnesius. Actekai ėmė sirgti įvairiomis ligomis, atneštomis ispanų iš Europos, visų pirmiausia, raupais, kurie buvo jiems pavojingiausi, be to, kentė badą. Netrukus ne tik mieste, bet ir visoje Meksikoje išmirė šimtai tūkstančių čiabuvių, neatsparių ligų sukėlėjams. Trečdalis slėnio gyventojų išmirė nuo užkratų mažiau nei per šešis mėnesius. Ispanų pabūklai ir kavalerija pribaigė kitus indėnus. Nepaisant narsaus pasipriešinimo, du paskutiniai actekų imperijos miestai, sostinė Tenočtitlanas ir Tlatelolkas, pralaimėjo 1521-ųjų rupjūčio 13-ąją, kai paskutinis actekų tautos imperatorius Kuautemokas pasidavė Kortesui. Tačiau ispanų užkariautojai kaip kompensacijos dar paprašė aukso, maisto ir moterų.

Tenočtitlanas buvo beveik sunaikintas ugnies ir patrankų per apgultį, o vėliau ispanai jį visiškai sugriovė, nes jo vietoje ruošėsi statyti dabartinį Meksiko miestą. Tuo tarpu actekams buvo uždrausta toliau gyventi Tenočtitlane ir aplinkinėse salose. Išgyvenusieji patraukė į Tlatelolką.

Po Tenočtitlano nukariavimo[taisyti | redaguoti kodą]

Užgrobęs Tenočtitlano miestą, Kortesas įkalino karališkąsias slėnio šeimas. Tarp kitų svarbių asmenų, jis asmeniškai kankino ir nužudė Kuautemoką, paskutinį actekų imperatorių; taip pat ir Tekskoko karalių Koanakočą, ir Tetlepankeuecalą, Tlakopano valdovą (1525 m. vasario 28 d.); t. y. visus, kurie sudarė Trigubą Actekų Aljansą ir kovojo prieš Tlaksalą, Čolulą ir kitus miestus-valstybes. Kortesas norėjo iš lyderių išgauti vietą, kur Moktesuma laikė savo aukso lobynus bei tikėdamasis taip išvengti kito actekų maišto.

Integracija į Ispanų imperiją[taisyti | redaguoti kodą]

Indų Taryba buvo sudaryta 1524 metais ir pirmoji Audiencija – 1527-aisiais. Šv. Romos imperijos valdovas, Ispanijos karalius Karolis V, pirmuoju Naujosios Ispanijos vicekaralystės valdytoju paskyrė Antonijų de Mendosą. „Naujosios Ispanijos“ vardą pasiūlė Kortesas ir jį vėliau patvirtino Mendosa.

Mezoamerikos užkariavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tenočtitlano užėmimas dažniausiai minimas kaip pagrindinis veiksnys, užkariaujant Mezoameriką. Vis dėlto, Jukatano užkariavimas buvo daug sudėtingesnis procesas, nei Korteso sugaišti treji metai, nukariaujant actekų imperiją, nes netgi po Tenočtitlano griūties, dauguma Mezoamerikos kultūrų tebebuvo ispanų nepaliestos ir net nežinojo apie Senojo žemyno kolonizatorius, įsiveržusius į pusiasalį. Tlakskaltekai laukė, kol bus įgyvendinti jų sutarties su ispanais reikalavimai; taraskanai bei mištekai buvo tiesiog laimingi, netekę senųjų priešų actekų. Tikriausiai ir kitos tautos, nukentėjusios nuo actekų civilizacijos, buvo laimingos ispanų darbu.

Ispanams užkariauti Mezoameriką prireikė 60-ies metų karų, iš kurių pagrindiniais laikomi Čičimekos karai, o Jukatano pusiasalio kolonizacija ispanams dar užilgo beveik 170 metų. Viskas būtų trukę dar ilgiau, jeigu ne trys skirtingos epidemijos, nuo kurių išmirė beveik 75 % Mezoamerikos tautų populiacijos. Be to, manoma, jog tokios Senojo pasaulio ligos kaip raupai, galėjo sukelti nuo 90 iki 95 procentų indėnų mirčių Naujajame pasaulyje.

Actekų imperija ispanų valdymu[taisyti | redaguoti kodą]

Paminklas paskutiniam actekų imperatoriui Kuautemokui.

Atrodo, jog pagrindinis Korteso siekis buvo ne sunaikinti actekų imperiją, bet palaikant jos valdžios organų struktūrą, jai vadovauti, taigi akimirką atrodė, jog actekų tauta galės išlikti ir galbūt netgi visai gerai gyventi. Aukštesniuosius actekų luomus sudarė didikai (šiais laikais, Moktesuma ir jo protėvių šeimos yra laikomi kilnia ispanų valdovų gimine). Jie bėgant laikui išmoko ispanų kalbos, o kai kurie – ir rašyti lotyniškomis raidėmis; tai jų užrašytos ir iki šių dienų išlikusios žinios padeda daugiau sužinoti apie actekų kultūrą. Pirmieji misionieriai stengėsi pramokti nahuatlių kalbos, o tokie kaip Bernardinas de Sagunas, nusprendė kuo daugiau sužinoti apie actekus.

Tačiau greitai visa idilė baigėsi. Ispanija, turėdama atsiskaityti su Korteso armija, išdalino jiems didelius plotus, kuriuose gyveno čiabuviai, taigi šie, net patys iš pat pradžių to nežinodami, priverstinai tapo tam tikros feodalizmo atmainos atstovais (bet vergais jie netapdavo). Ta atmaina buvo pavadinta enkomjenda, nors jos kūrėjai galbūt net neketino pasinaudoti senaisiais Jukatano gyventojais.

Tokiu būdu, netrukus jau visa bajorija ir dvasininkų luomas gyveno iš žemesniųjų klasių darbo. Tokia visuomenė pradėjo piktnaudžiauti vietiniais ir vykdė įvairius, žmogaus teises pažeidžiančius, nusikaltimus. Atsirado ir tokių, kurie pasiūlė baigti engti indėnus ir atsivežti juodųjų vergų iš Afrikos, tarp jų – vyskupas Bartolomėjus de las Kasas, kuris vėliau apgailestavo, pamatęs, kad ispanai juodaodžius išnaudoja dar labiau nei senąsias kultūras. Atradus dideles sidabro atsargas Potosi ir kitose Peru vietose, išnaudojimas dar labiau padidėjo ir įsitvirtino tarp žemvaldžių ispanų, populiariai vadinamų patronais (isp. patron – šeimininkas), ir bajorų, anksčiau buvusių karininkų, dalyvavusių kolonizacinėse Ispanijos kampanijose ir gausiai apdovanotų žemėmis bei turtais ispanų monarchijos. Visas turtas iš kasyklų plūsdavo tiesiai į Ispaniją, o kolonija skursdavo, nors tie turtai tiesiogiai nuo senovės priklausė jos gyventojų protėviams, taigi ir jiems patiems. Ispanija, beje, visą šį turtą daugiausiai panaudojo samdiniams, kovojusiems prieš protestantų Reformaciją.

Su konkistadorais į Naująjį pasaulį atvyko ir katalikybę platinantys dvasininkai, kurie labai greitai daugumą vietinių gyventojų, nusivylusių senaisiais dievais, atvertė į šį tikėjimą. Dvasininkija puikiai administravo Ispaniją po Rekonkistos, todėl Katalikų bažnyčia veikė beveik kaip Ispanijos vyriausybės „ranka“, t. y. vykdomoji valdžia.

Buvo ir daug tokių vietinių, kurie nevisiškai pripažino tik katalikybę. Dievą jie vadino tik kaip vieną iš kitų dievų, tačiau patį svarbiausią. Jie nežinojo, kodėl atėjūnų ispanų Dievas yra toks svarbus, indėnai jį pripažino todėl, kad jis buvo jų „užkariautojų ispanų Dievas“. Tačiau su antrąja misionierių banga atvykę dvasininkai stengėsi visiškai sunaikinti senuosius tikėjimus, taip, deja, ištrindami ir kai kuriuos itin svarbius Mezoamerikos kultūros aspektus. Šimtai tūkstančių senovinių actekų kodeksų buvo sunaikinti, actekų dvasininkai ir mokytojai buvo persekiojami, o šventyklos ir senųjų dievų statulos šluojamos nuo žemės paviršiaus.

Senovinė actekų mokymo sistema buvo panaikinta ir vietoj jos įdiegtas labai ribotas ir prastas bažnyčios mokymas. Netgi kai kurie maistiniai augalai, susiję su Mezoamerikos religinėmis apeigomis, pavyzdžiui, burnotis, buvo uždrausti. Galų gale, indėnams buvo uždraustos ne tik savos kultūros, bet ir neleidžiama mokytis ispanų kalbos bei rašybos, tokiu būdu kolonizatoriai gudriai sugalvojo vietinius kontroliuoti, kadangi be savo šeimininkų pagalbos, šie praktiškai nieko negalėjo padaryti kolonijoje.

Skirtingai nei anglų kolonistai Šiaurės Amerikoje, ispanai daugiausia sudarė šeimas su vietinėmis moterimis, todėl po kelerių kartų atsirado įvairūs „spalvotieji“ žmonės, tokie kaip mulatai arba metisai.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Hugh Thomas: Die Eroberung Mexikos. Cortés und Montezuma, S. 127
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.
Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.