Kuršių kilmingieji

Kuršių kilmingieji arba kuršių karaliai, (vokiečių žemaičių Cursken konyngh, latv. Kuršu ķoniņi) – kuršių diduomenės palikuoniai, gyvenę Kuršo laisvuosiuose 7 kaimuose – Kiuonincieme, Kalėjcieme, Plikiuose, Ziemelcieme (Turlavos valsčiuje), Dragūncieme (Rumbos valsčiuje), Viesalgcieme (Snėpelės valsčiuje) ir Sausgalcieme (Padurės valsčiuje), kurie kaip vasalai buvo pavaldūs Livonijos ordinui, iš kurio gavo feodų (lenų) raštus, už tarnybą Ordino kariuomenėje jiems buvo suteikta nemažai privilegijų ir žemės. Latviškas žodis ķoniņš yra senovinis žodis, kuris reiškė karalių – nuo žodžio ķēniņš, o šis kilęs nuo vokiečių žodžio Koenig.

2015 m. buvo išleista istoriko Agrio Dzenio knyga „Kuršo kilmingieji ir kiti feodai Vakarų Latvijoje“,^[1]^[2] o 2019 m. – autorių straipsnių rinkinys^[3]. Lietuvoje kuršių kilmingieji XV–XVII a. perėjo į bajorų luomą, dažniausiai gyveno bajorkaimiuose. Lietuvoje šis klausimas išsamiai dar nėra tyrinėtas.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie kuršių kilmingųjų kilmę nėra išlikę rašytinių šaltinių duomenų. Tačiau kuršių kilmingųjų giminių palikuonis galima laikyti senų vietinių kilmingųjų giminių paveldėtojais. Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi kuršių kilmingieji vasalai, dalyvavę XIII a. Livonijos ordino kryžiaus žygiuose prieš žemaičius, lietuvius ir žiemgalius. XVI a. pradžioje minimi kuršių kariai, dalyvavę Ordino kariuomenės žygiuose prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Notaras Johanas Reneris iš Brėmeno, 1556–1561 m. Livonijos karo metu gyvenęs Kurše, „kuršių kilminguosius“ laikė pagonių senųjų kuršių kilmingųjų palikuoniais, kuriems Ordinas po sukilimo numalšinimo paliko valdyti tėvų žemę:

[...] Tuomet žemės liko be valdovų, tačiau Kurše amžiams liko viena šeima, kurią jie vadino kuršių karaliais, kai Vokiečių ordinas užkariavo kraštą, tuomet kuršių karalius (kuris buvo paprastas valstietis, bet iš senos giminės) liko laisvas nuo lažo, tik karo metu jis kartu su kuržemiečiais ir karo vadu turėjo vykti su vėliava, kurioje vaizduojamas liūtas iš senovinio Kuršo kunigaikštystės herbo.^[4]

K. A. Kitneris 1791 m. rašė, kad kuršių kilmingieji esą išdavė savo gentainius ir taip padėjo Vokiečių ordinui, už ką Kuldygos komtūras jiems suteikė nuosavybės teises į savo tėvų žemę.^[5]

Statusas Livonijos ordine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiausia Ordinas skirdavo mažus žemės plotus – apie 1 žagrės arba apie 200 ha dydžio. Iki pat 1550 m. vasalui niekada nebuvo suteiktos teisės į valstiečius, kurie gyveno feodo žemėje. Pagrindinė vasalo pareiga buvo karinė tarnyba, todėl kuršių kilminguosius viduramžiais galima laikyti profesionaliais kariais. Vasalai (vietiniai bajorai) ir valstiečių sargybiniai sudarė daugiau nei du trečdalius Ordino kariuomenės. XIV a. viduryje, sprendžiant iš negausių šaltinių, mažiausiai 11 iš 30 Kuldygos komtūrijos vasalų buvo vietinės kilmės. Manoma, kad per tą laiką kuršių vasalų buvo gerokai daugiau, nes krikšto metu daugeliui buvo suteikti vokiški ar lotyniški vardai. Kalbant apie visuomeninį statusą, šie vasalai buvo tarp Ordino brolių ir laisvųjų valstiečių ir priklausė vidurinei klasei, nes jie nuo seno buvo vietos kilmingųjų palikuoniai.

Feodo gavėjas – vasalas ir jo teisėti įpėdiniai galėjo juo naudotis tiek, kiek jis atliko vasalo pareigas. Dažniausiai tai buvo karo tarnyba su savo žirgu ir ginklais Ordino lengvojoje kavalerijoje, be to dažnai reikėjo atlikti ir kitas pareigas – vertėjauti, eiti pasiuntinio, raštininko, dvaro valdytojo pareigas, atlikti amatininkų darbus – kalvio, raitelio, staliaus, virėjo.

Seniausią feodą Plikiuose 1320 m. Ordino magistras Gerhardas fon Jorkė paskyrė kuršių kilmingajam Tontegodei. Aukščiausią pripažinimą iš Ordino vadovybės pelnė Andrejus Penikis, kuris feodo rašte pavadintas „kuršių kiuoniniu“ arba „kuršių karaliumi“, kuriam 1504 m. rugpjūčio 23 d. magistras Valteris fon Pletenbergas po laimėto Smolino mūšio "už ištikimą tarnybą, kurią jis atliko mums ir mūsų Ordinui nesenose kovose Rusioje“, paskyrė žagrės dydžio (200 ha) žemės sklypą su pieva šalia senųjų feodų, taip pat suteikė teisę statytis vandens malūną ant upelio, įtekančio į Ryvos upę.

Kuršių kilmingųjų laidosenos papročius XV a. pradžioje aprašė šveicarų keliautojas Žilberas de Lanua, o 1586 m. medžiokles šventuose miškeliuose ir jų metu vykusias puotas – Reinholdas Lubenavas.

Livonijos laikotarpiu kuršių kilmingieji buvo tiesiogiai pavaldūs Kuldygos komtūrui, jie nepriklausė jokiai dvaro administracinei ar teisminei valdžiai. Skirtingai nei dvarininkai, jie neturėjo baudžiauninkų, tačiau, kaip ir vokiečių baronai, jie turėjo bitininkystės, medžioklės ir žvejybos teises, kaip teisėti didikų palikuoniai. Mirus šeimos galvai ūkį su žeme paveldėdavo sūnus. Be to, šie kilmingieji taip pat turėjo tam tikrų privilegijų Lipaikių bažnyčioje, kurios languose buvo sudėti vitražiniai herbai (pavyzdžiui, vaizduojamas Kiuoninciemo raitelis ant žirgo, su plunksna ant skrybėlės, su kalaviju prie šono, pistoletu ant balno ir plazdančia vėliava prie dešinės kojos su užrašu: "Kuršių kiuoninių herbas, 1664 m.“), taip pat šie kilmingieji dovanojo bažnyčiai ir varpą. Ant varpo pavaizduota medžioklės scena, kur jo aukotojai (kuršių kilmingieji) vilki įprastais drabužiais, sėdi ant arklių, rankose už pavadėlio laiko šunis ir ietis, vejasi kiškius ir vilkus.

Sūnūs, kaip įpėdiniai, žmonas imdavo tik iš savo kilmingųjų tarpo (Lipaikių bažnyčios kunigas Karlas Heinsiusas 1761 m. teigia neatsimenąs, kad kuršių kilmingieji „būtų vedę žemdirbių ar baudžiauninkų dukras“), o tuo tarpu dukros tekėjo už pakankamai pasiturinčių valstiečių. Taip pat šie kilmingieji turėjo privilegiją, pagal kurią savo tarpe tuokiantis nereikėjo imti santuokos sakramento bažnyčioje, pakako tiesiog informuoti apie tai kunigą ir tokiu būdu buvo paskelbiama apie įvykusias jungtuves. Visi šie požymiai liudija apie kuršių kilmingųjų kilmę ir teises, kurias jie turėjo Livonijos laikotarpiu.

Livonijos vietinių kilmingųjų sluoksnio nykimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgiausiai Livonijos konfederacijos vietos kilmingųjų sluoksnio nykimo procesas tęsėsi Ordino valdose, kur vietiniai vasalai minimi dar XV–XVI a. Aktyviausiai savo teises gynė kuršių kilmingieji XVII–XVIII a. ir net XIX a.

Kodėl sunyko vietos kilmingųjų feodai? Visų pirma, Ordinas kai kuriais atvejais juos smukdė. Tačiau nežiūrint to, Rygos arkivyskupas bei Ordinas vietinius vasalus laikė patikimesniais nei galingesnių vokiečių šeimų, kuriems vietos kilmingieji turėjo sudaryti rimtą atsvarą. Vokiečių kilmingieji vietinius laikė nepakankamai kilmingais ir lygiais sau ir, jų supratimu, vasalais galėjo būti tik tie kilmingieji, kuriuos vokiečiai vadino tiesiog riteriais (Ritter).

Kovoje dėl Livonijos konfederacijos galingiausiojo padėties tarp Rygos arkivyskupo ir Livonijos ordino iš vienos pusės, o iš kitos – tarp vokiečių ir vietos kilmingųjų vasalų, XIV a. antrojoje pusėje prieš savo galingus vasalus pralaimėjo Rygos arkivyskupas. Livonijos ordino Vidžemės teritorijoje vietiniai vasalai feodų teises išsaugojo ilgiau – iki XV a. pabaigos, nes vokiečių vasalų įtaką ypač ribojo Livonijos ordino magistras. Tačiau magistras vardan valstybės reikalų ilgainiui turėjo paaukoti juos tam, kad apgintų vokiečių vasalų sluoksnio interesus. Tik Kurše ir Žiemgaloje, kur Ordinas turėjo visą valdžią – valstybės interesai nebuvo paaukoti vardan stambiųjų vokiečių vasalų interesų.

Kita dalis vietos kilmės vasalų tam, kad išsaugoti savo teises – suvokietėjo. Pavyzdžiui, 1447 m. Hionekė Hincė feodą gavo pagal lyvių teisyną, o jau XVII a. jie visiškai suvokietėjo. Nors vokiečių baronų pavardė Gayle yra baltiškos kilmės, tačiau ši kuršių giminė greit suvokietėjo. Tad pavardžių vietinės formos vėlesniais laikais nebeliudijo apie vietinių priklausomybę ne vokiečių baronų sluoksniui.

Vokietėjimo procesą greitino ir mišrios santuokos. Pavyzdžiui, yra žinomos kuršių vasalo Dumpjato (Dumpiat) šeimos sūnų ir dukrų mišrios santuokos XVI a., kurių pasekoje ši šeima 1895 m. buvo įtraukta į vokiečių kilmingųjų registrą.

Antra dalis prarado feodus nesant vyriškos linijos palikuonių, nes feodus galėjo paveldėti tik sūnūs.

Trečioji dalis vietinių vasalų tiesiog pasitraukė į Lietuvą, tačiau tam nušviesti ypač trūksta rašytinių šaltinių ir jų tyrimų.

Kuršių kilmingųjų prarastos privilegijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1570 m. birželio 20 d. kunigaikštis Gothardas Ketleris pasirašė Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystės „kilmingųjų privilegiją“. Šio dokumento 6 straipsnis skelbė Kuršo feodų alodifikavimą, kai jie tapo privačia ir paveldima nuosavybe, kurią buvo galima laisvai įkeisti, pirkti ir parduoti. Alodifikacija galiojo ir latvių vasalų feodams, tačiau praktiškai ji nebuvo įgyvendinta.

Pagal 1617 m. priimtus Kuršo įstatus įstatymų leidybos ir vykdomoji valdžia Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystėje atiteko baronams. Tik jie galėjo tapti kunigaikščio patarėjais ir vyriausiaisiais administratoriais – pilių viršininkais, taip pat ir Kuršo landtago nariais. Kuršių kilmingieji palaipsniui prarado privilegijas, tačiau išlaikė laisvųjų statusą. Didžiojo Šiaurės karo metu 1706 m. šie kilmingieji pradėjo mokėti žemės mokestį (apie 80 talerių į metus). 1711 m.. jie buvo įrašyti į Kuldygos valstybinio dvaro inventorių ir prilyginti paprastiems žmonėms, pradėta iš jų reikalauti eiti lažą, tačiau mažesnį nei baudžiauninkams.

Vienas kuršių kilmingųjų kaimas savaitei siuntė vieną darbininką, patys spręsdavo kuris eis. Jie taip pat turėjo vykti į pastotes: su vežimu važiuoti į miestą, vežti prekes pirmyn ir atgal, rąstus, taip pat dalyvauti statant klebonijas (nors tai nebuvo užfiksuota tarp jų pareigų).

Prarastas teises ir privilegijas kuršių kilmingieji iš dalies atgavo, kai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė buvo įjungta į Rusijos imperiją. 1854 m. pripažinta, kad jie nėra baudžiauninkai ir dvaras neturi teisės jų versti eiti lažą. Tačiau kuršių kilmingieji nebuvo prilyginti Kuršo baronams. Latvijos agrarinė reforma iš pradžių nelietė kuršių kilmingųjų, tačiau 1929 m. Saeimos priimtu įstatymu jų žemės taip pat buvo išdalintos į vienkiemius (iki tol šių kilmingųjų žemė buvo išmatuota "šniūrais“).

Kuršių kilmingųjų puotos ir jų tradicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuršių kilmingųjų puotos pasižymėjo ne tik savo gaminto alaus gėrimu, bet ir giliomis kultūrinėmis-istorinėmis tradicijomis bei įvairiomis socialinėmis funkcijomis. Nuo seno pas kuršių kilminguosius buvo praktikuojamos ilgos ir gausios puotos, kurios buvo organizuojamos tiek kalendorinių švenčių, tiek šeimos švenčių proga. Puotos (lat. dzīras) dar vadintos godi nuo žodžio godēt – pavaišinti. Dėl tokių puotų kilmingieji XIX a. pradėti laikyti lengvabūdžiais ūžautojais, kurie puotų metu praūžia tiek pinigus, tiek maistą, tiek garbę. Tačiau ir šis paprotys turi kultūrines-istorines ištakas, kurių negalima laikyti vien noru pasirodyti, dykaduonystės ar alkoholizmo išraiška.

Baltų kultūroje puotos atliko bendruomenės bendrystės funkciją, be to buvo ritualinio pobūdžio, kur šios funkcijos tarpusavyje apsijungė. Tokia pat prasmė buvo ir pas kuršių kilminguosius. 1929 m. kuršių kilmingieji pasakojo, kad seniau laisvuosiuose kaimuose šventes švęsdavo ne mažiau kaip 3–4 dienas. Jei vienoje sodyboje vykdavo vestuvės, krikštynos ar laidotuvės, tai visos aplinkinės sodybos gamino alų. Kai alų išgerdavo vienuose namuose, tai puotautojai patraukdavo į kaimynų sodybą ir linksmybes tęsdavosi tol kol išgerdavo visą alų. Seniau keletą dienų švęsdavo visas pagrindines kalendorines šventes, apie tai liudija pačių švenčių pavadinimai – Kalėdos (lat. Ziemassvētki), Velykos (lat. Lieldienas), Joninės (lat. Jāni).

Kiuonincieme taip pat vykdavo ir susirinkimų puotos, kur vieną ar du kartus į metus atvykdavo kitų laisvųjų kaimų vyresnieji pasitarti pas Kiuoninciemo vyriausiąjį. Kiekvienas jų stengėsi kuo prabangiau pakinkyti arklius ir iškilmingiau atvykti. Tuomet buvo keliamos puotos, kurios trukdavo tris – keturias dienas. Yra žinoma, kad ir baltų vyresnieji puotų metu spręsdavo politinius klausimus. Eiliuotoji kronika byloja, kad 1258 m. „žemaičių kunigaikščiai, kurių galvos buvo šviesios“ susirinko į didelę garbės puotą, kur tiek valgė, tiek gėrė ir linksminosi bei nusprendė organizuoti žygį į Kuršą.

Kilmingųjų puotose galima įžvelgti ir senesnes nei XIII a. paraleles. Antai II a. romėnų istorikas Kornelijus Tacitas darbe „Germanija“, 21-o skyriuje, kalba apie germanų puotas ir jų bendruomeninę reikšmę, kurią galima pritaikyti ir kuršių kilmingųjų puotų ir vaišingumo tradicijoms: „Nėra kitos tautos [kaip germanai], kurie taip mėgtų puotauti ir būtų tokie svetingi. Nepriimti svečio – jų požiūriu buvo didelė negarbė, ir kiekvienas stengiasi pavaišinti svečią kaip tik išgali. Kai baigdavosi atsargos tuomet šeimininkas nurodo, kur svečią svetingai priims ir kartu su savo svečiu keliauja į artimiausius namus, kur jie įeina be kvietimo. Tai neturi reikšmės – juos abu priima vienodai svetingai. Pagal tradicijas neskirstoma pažįstamas ar ne. Puotų metu jie sprendžia dėl ginčių, santuokų sudarymo, vadų iškėlimo ir galiausiai dėl karo ir taikos, manydami, kad kitomis aplinkybėmis siela nebus tokia atvira ir niekur negimsta svarbios mintys nei puotose. Šie žmonės, kurie iš prigimties nėra klastingi, puotų metu iškloja tai ką giliai slėpė širdyse. Todėl visos mintys ir siekiai išdėstomos nepagrąžintos bei neiškraipytos. Kitą dieną grįžtama prie tų pačių klausimų sprendimo ir tai, kad jie tai daro 2 kartus lengva paaiškinti: jie sprendžia klausimus, kur sudėtinga veidmainiauti ir priima sprendimus, kurie neprieštarauja blaiviam protui“. Šis fragmentas byloja apie per puotas užsimezgusį universalų ryšį bei bendrystę. Kuršių kilmingųjų kaimuose puotos ilgiausiai išsaugojo šią savybę, o ne virto tiesiog pramoga.

Puotos turėjo viešą pobūdį: jose dalyvaudavo ne tik patys kuršių kilmingieji, bet ir įvairių socialinių sluoksnių atstovai. Antai J. Vidinis 1908 m. rašo: „Dar neseniai vyko didžiulė puota, kuri truko keletą savaičių: gėrė visi – ūkininkai, samdiniai, giminaičiai ir draugai, piemenys ir vargšai. Seniau į vestuves, krikštynas, laidotuves kviesdavo visus 7 kaimus bei kitų artimiausių kaimų, bet dabar apie tokias „karališkas“ vaišes seniai buvo girdėta – kišenė nebelaidžia“. Tokios puotos – turtas ir užmojis vertinami kaip senųjų kuršių vyresniųjų ir Ordino pavaldiniams organizuotų vaišių, tam kad įgytų vienas kito paramą, palikimas. Pavaišintasis savotiškai patekdavo į vaišintojo priklausomybę – jautėsi skolingas tam tikrą paslaugą – taip buvo stiprinamas priklausomybės ir valdžios ryšys. Tikėtina, kad kai kurie kilmingieji kitų organizuojamose puotose jautėsi nekaip. Pavyzdžiui, Otilija Salmgriezė (gim. Tontegodė), 1999 m. pasakojo: „Nuvykę į svečius, niekados nevalgėme tiek kiek norisi. Mes gėdijomės. Kai sugrįžti namo tai kemši kiek telpa“.

Atvykus į laisvojo kaimo puotą, svečiai dažnai veždavosi savo valgį ir gėrimus. Paskutinė žinoma puota vyko 1902 m. per krikštynas Kiuonincieme, tuomet buvo švęsta visą savaitę. Kiekvienas iš svečių atsivežė mažiausiai alaus statinę. Kuldygos vokiečių kalba leistame laikraštyje "Goldingenscher Anzeiger” buvo pasibaisėta šios puotos ilgumu, o taip pat stebėtasi, kad kiti alkoholiniai gėrimai išskyrus alų, nebuvo vartojami.^[6]

Savo pavyduolius ir niekdarius, kurie dalyvaudavo puotose, kuršių kilmingieji vaišindavo specialiai darytu „velnio alumi“. Šis alus buvo gaminamas iš šiltos misos kubile, kuris buvo tampriai uždengtas avies kailiu. Jis gaudavosi ypač stiprus, po dviejų „velnio alaus“ kaušų gėrovai vos stovėdavo ant kojų. Pakilę nuo stalo kilmingųjų niekdariai nebegalėdavo pastovėti ant kojų, o tai sukeldavo puotautojų juoką.

Savotiškų tradicijų laikėsi ir kuršių kilmingųjų moterys. Ant stalo, prie kurio sėdėdavo moterys, buvo pilamas alus ir moterys pradėdavo dainuoti bei delnais į taktą plekšnoti per alumi apipiltą stalą^[7], kad kiek įmanoma daugiau alus sušlapintų rankas. Šis paprotys buvo vadinamas plekšnojimu, kuris tikėtina atspindi apsivalymo ritualą, nes alus laikytas šventu gėrimu ir buvo naudotas per pagoniškas apeigas.

Kilmingųjų puotos nebuvo įsivaizduojamos be dainų ir muzikos. Apie 1870 m. užfiksuoti tokie muzikos instrumentai kaip dūdmaišis, smuikas, notė ir kanklės. Dūdmaišis buvo daromas iš ėriuko arba ožkos odos maišo, kurio viename gale buvo dūdelė, per kurią pūsdavo orą. Ypatingomis progomis buvo kviečiami groti apylinkių dūdiniekai, kurių žymiausi gyveno suitų Aizputėje. Smuikas buvo panašus į violončelę: "liela, liela pijole” su 3 stygom, kurios buvo padarytos iš arklių ašutų. Grodavo su stryku, ant kurio buvo užtemtos suvytos ir džiovintos avių žarnos. Notė panašios į mažas kankles su 5–6 stygom, kurios buvo padarytos iš arklio ašutų. Kanklės atrodė kaip ir dabar, tik didesnės ir daugiau ant viršaus buvo kiauraraščių pjaustinių. Kanklėmis grodavo daugiausia vyrai, muzikavimas buvo vadinamas mušimu ar daužymu (sišana), bet ne grojimu.^[3]^[6]

Relikvijos ir medinis alaus kaušas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiuonincieme buvo saugoma nemažai relikvijų – segės su prikabintais variniais pakabučiais, sidabrinės jungtuvių segės, kurias jaunikiai dovanodavo savo išrinktosioms, odiniai balnai su kutais ir sidabro apkalais. Tačiau didžiausią dėmesį patraukia didelis iš guobos medžio išdrožtas kaušas, dekoruotas paauksuotom ir juodais pakraščiais žvaigždėm bei pusmėnuliais. Jo talpa – 8 litrai. Pasakojimai byloja, kad šis kaušas tokio pat senumo kaip ir Kiuoninciemas, naudotas alui gerti puotų metu. Šis kaušas ėjo per rankas aplink stalą ir taip greta sėdinčiam buvo linkima sveikatos.

1678 m. vokiečių diplomatas J. Brandtas savo kelionės metu po Kuršą Kiuonincieme matė šį kaušą. Jis teigia, kad juo buvo pripildytas alus ir vaišinami svečiai. Ant kaušo rankenos išdrožtas skaičius "1297".^[8]

Kuršių kilmingųjų giminės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tontegodų giminė
Penikių giminė
Sirkantų giminė
Šmėdinių giminė
Vidinių giminė
Bartoltų giminė
Dragūnų giminė
Kalėjų (Kalvių) giminė
Krėkių giminė
Bergholcų giminė
Grinbergų giminė
Snėpelių giminė

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Baiba Kušķe. No sendienām līdz mūsdienām – 15 gadus tapušajā monogrāfijā par ķoniņiem. Lsm.lv, 2014-12-23. Žiūrėta internete: 2016-11-5.
↑ Agris Dzenis, Kuršu ķoniņi un citi lēņavīri Rietumlatvijā: septiņsimt gadus ilga brīvības saglabāšanas pieredze, Rīga: Domas spēks, 2014.
↑ ^3,0 ^3,1 Kuršu ķoniņi cauri paaudzēm / sudarytoja Inita Peniķe; mokslinė redaktorė Janīna Kursīte; dailininkas Andris Lamsters; literatūrinė redaktore Ina Eglīte; tekstas: J. Kursīte, A. Dzenis, L. Peniķe. Rīga: Madris, 2019.
↑ Johann Renners Livländische Historien und die jüngere livländische Reimchronik, Theil 1, (nach dem Handschrift in der Staats- und Universitätsbibliothek Bremen) hrsg. von Konstantin Höhlbaum, Göttingen 1872: Do bleven de lande sonder koninge, doch is alle tidt dar na in Curlandt ein hoevet gebleven, welchen se den Curischen koning nomeden, und als de Dudesche orden dat lant under sich gebracht, blef de Curische koning (so doch ein blick buhr was, averst dennoch van oldem stammen entspraten) frig van aller schattinge, moste averst darjegen in kriges tiden dem hermester folgen mit den Curlanders und foerde de fane, dar inne stundt ein louwe, so des koningrickes in Curlant wapen van oldings her gewesen.
↑ Māris Mičerevskis. «Kuršu ķoniņu dzimtas saglabājušās līdz mūsu dienām?». Apollo, 2005-12-06. Žiūrėta internete: 2015-09-24.
↑ ^6,0 ^6,1 * Dzenis A. Kuršu ķoniņu ceļš laikā un telpā. 2. daļa
↑ Latvijas noslēpumi - kuršu ķoniņi. Brīvinieki kopš senlaikiem, "100 Labi Padomi".
↑ Agris Dzenis, Peniķu dzimtas dārgumi, Latvijas Avīze, 27.08.2004.