Pastotė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pastotė – valstiečių prievolė savo transportu gabenti krovinius, vežti dvaro ar valstybės pareigūnus, kariuomenę. Lietuvoje pastotė atsirado, susikūrus valstybei. Nuo XVXVI a. pastotė tapo įprastine valstiečių prievole feodaliniam žemvaldžiui.

Į netolimas vietas pastočių kiekis nebuvo ribojamas. Į tolimus didžiuosius miestus (Vilnių, Kauną) bei uostamiesčius (Rygą, Liepoją, Klaipėdą, Karaliaučių) XVI a. pab.–XVIII a. iš valstiečių ūkio reikalauta nuo 1 iki 3 pastočių per metus.

Ši prievolė buvo viena iš 1769 m. Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimo priežasčių.

1861 m. panaikinus baudžiavą, pastotė tapo valstiečių valstybine prievole vežioti darbininkus ir karius, taisyti kelius.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. PastotėLietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 500 psl.