Rygos arkivyskupija (Livonija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Archiepiscopatus Rigensis
Rygos arkivyskupija
Livonijos konfederacijos dalis (1435-1560)
Blank.png
1186 – 1561 m. Chorągiew królewska króla Zygmunta III Wazy.svg

Antspaudas of

Antspaudas

Location of
Vyskupijos teritorija (gelsva) 1260 m.
Sostinė Ikškilė (iki 1198)
Ryga
Kalbos lotynų, vokiečių
Valdymo forma Bažnytinė valstybė
Era Viduramžiai
Plotas
 - 1260 18 000 km² (6 950 sq mi)

Rygos arkivyskupija (lot. Archiepiscopatus Rigensis, latv. Rīgas arhibīskapija) – bažnytinė valstybė, gyvavusi 11861561 m. dabartinėje Latvijoje. 1435–1561 m. buvo Livonijos konfederacijos dalis. Iki 1198 m. vadinta Livonijos vyskupija, iki 1255 m. – Rygos vyskupija.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Livonijos vyskupija įkurta 1186 m., pradedant Kryžiaus žygius į Pabaltijį ir nukariavus pirmąsias lyvių žemes. Tada buvo skirtas pirmasis vyskupas, Meinardas, kuris rezidavo Ikškilėje. Pačioje XII a. pabaigoje įkūrus Rygą, vyskupo rezidencija perkelta ten, o 1255 m. vyskupijos rangas paaukštintas iki arkivyskupijos.

Rygos arkivyskupija buvo laikoma svarbiausia Marijos žemės valda, o arkivyskupas – aukščiausiuoju visos konfederacijos valdovu. Nepaisant to, jis turėjo nuolat konkuruoti su kitomis Livonijos vyskupijomis, ir ypač – su Livonijos ordinu. Svarbiausi karai vyko 1394–1423, 1479–1492 m. 1435 m. vyskupija įsijungė į Livonijos konfederaciją.

1556 m. Ordinas nukariavo visas arkivyskupijos žemes, tačiau arkivyskupo pozicija išlaikyta. 1561 m. reformacijos įtakoje vyskupijos gyventojai perėjo į liuteronybę, ir vyskupija panaikinta. Jos teritorijas perėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ir iš jų suformuota sekuliari Livonijos kunigaikštystė.

Arkivyskupai[taisyti | redaguoti kodą]

Livonijos vyskupai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1186–1196 – Meinhard
  • 1196–1198 – Berthold

Rygos vyskupai[taisyti | redaguoti kodą]

Arkivyskupai[taisyti | redaguoti kodą]

  • 1253–1273 – Albert Suerbeer
  • 1273–1284 – Jan von Lune
  • 1285–1294 – Jan von Vechten
  • 1294–1300 – Jan von Schwerin
  • 1300–1302 – Isarnus Takkon
  • 1304–1341 – Fryderyk von Pernstein
  • 1341–1347 – Engelbert von Dolen
  • 1348–1369 – Bromhold von Vyffhusen
  • 1370–1374 – Zygfryd Blomberg
  • 1374–1393 – Jan von Sinten
  • 1393–1418 – Jan von Wallenrodt
  • 1418–1424 – Jan Ambundi
  • 1424–1448 – Henning Scharpenberg
  • 1448–1479 – Sylwester Stodewescher
  • 1479–1484 – vakavo
  • 1484–1509 – Michal Hildebrand
  • 1509–1524 – Jasper Linde
  • 1524–1527 – Jan Blankenfeld
  • 1528–1539 – Tomas Schoning
  • 1539–1563 – Wilhelm Hohenzollern