Publijus Kornelijus Tacitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Publijus Kornelijus Tacitas
Gaius Cornelius Tacitus.jpg
Tacitas
Gimė: 56 m.
Umbrijos regionas, Italija
Mirė: 117 m. (~61 metai)
Veikla: Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Publijus Kornelijus TacitasVikiteka

Publijus (arba Gajus, Kornelijus Tacitas, 56 m. Umbrijoje – 117 m.) – Romos imperijos rašytojas, istorikas, politinis veikėjas.

Tacitas gimė viename iš italikų miestų Umbrijoje, raitelio šeimoje. Oratorystės meno įgūdžiai suteikė Tacitui galimybę kilti karjeros laiptais. Iš pradžių jam buvo suteikta kvestūra, 97 m. jis tapo Romos konsulas, o 111112 m. buvo Azijos provincijos prokonsulas.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Veikalai:

  • „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ (98 m.);
  • „Germanija“ (98 m.);
  • „Dialogas apie oratorius“ (102 m.);
  • „Istorijos“ (105 m.);
  • „Analai“ (117 m.).

Etnografiniame veikale „Germanija“, kuris buvo parašytas 98 m., romėnams užkariavus Europą (po Trajano žygių), yra geografijos žinių apie Vidurio Europą. 45-ame šio veikalo skyriuje pirmą kartą minimos aisčių gentys (Aestiorum gentes), kurios, manoma, tapačios baltams. Rašoma, kad jie gyvenantys prie Svebų jūros, jų papročiai ir apdaras kaip svebų, tačiau kalba skiriasi (Tacitas rašo, kad panaši į britų, bet matyt toks palyginimas kilęs iš kalbos nesupratimo). Istorikas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais, yra geresni žemdirbiai negu germanai, renka gintarą[1].

Veikale „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ aprašoma Britanija; čia Tacitas labai tikslai nusako salos padėtį, o paminėdamas, kad ji yra priešais Galiją, priduria, jog „dargi matoma ten“. Pasakodamas apie šių kraštų gyventojus, jų dainų sukeliama įspūdį, rašo taip, tarsi pats būtų jų klausęsis. Tai verčia manyti, ar tik jis nebus keliavęs per tas vietas. Vis dėlto šių kraštų geografinę padėtį Tacitas nusako nepakankamai išsamiai. Jis dar nepateikia geografinių vietovardžių, nėra žinių apie kraštus į rytus nuo Vyslos.

Tacitas yra vienas iškiliausių ir svarbiausių Romos imperijos istorikų. Kūrinyje „Julijaus Agrikolos gyvenimas“ Tacitas pateikia savo uošvio, garsaus romėnų karvedžio Gnėjaus Julijaus Agrikolos gyvenimo aprašymą. Kiti du svarbūs Gajaus Kornelijaus Tacito istoriniai veikalai – „Istorijos“ ir „Analai“. Kūrinys „Istorijos“ buvo sudarytas iš 14 knygų, jame dėstomi 69 – 96 m. Romos istorijos įvykiai, pasakojimas baigiamas Romos imperatoriaus Domiciano mirtimi. Iš šio stambaus veikalo mūsų dienas pasiekė pirmosios keturios knygos bei penktosios knygos pradžia. Garsiausias Tacito kūrinys – „Analai“. „Analus“ sudaro 16 knygų. Solidžiausiame istoriko veikale pasakojami įvykiai nuo imperatoriaus Augusto Oktaviano mirties iki Julijų – Klaudijų dinastijos pabaigos. Mūsų nepasiekė „Analų“ 7 – 10 knygos, taip pat nepilnai išliko penktoji knyga bei nėra šešioliktosios knygos pabaigos.

Nearistokratiškos kilmės Tacitas geriausiai išreiškė Romos imperijos laikų gęstančios diduomenės pasaulėžiūrą. Istorikas idealizavo praeitį, manė, kad Dvylikos lentelių įstatymai buvo paskutinė teisingos teisės išraiška Romos istorijoje. Tacito veikalų centre – imperatorius ir imperatoriaus rūmų gyvenimas. Tacitas stengėsi rašyti objektyviai, tačiau jo darbuose didaktiškumas išreikštas ryškiau nei Polibijaus ir Tito Livijaus veikaluose. Istorikas laikėsi metraštinės dėstymo formos, t. y. įvykius dėstė pamečiui.

Įtaka vėlyvesnei istoriografijai[taisyti | redaguoti kodą]

Tacito darbai padarė didžiulę įtaką vėlyvesnei Romos imperijos istoriografijai. Vienas iš svarbiausių Kornelijaus Tacito pasekėjų – IV a. romėnų istorikas Amianas Marcelinas. Tacito veikalų įtaka pasireiškė ir XVIII a. bei XIX a. pirmosios pusės Europos istoriografijoje. Vertindami bei tyrinėdami Tacito „Analus“ europiečių istorikai taip pat išimtinai susikoncentravo tik ties imperatorių ir jų rūmų istorijos rašymu.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 145 psl.