Kauno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčia
54°52′35″ š. pl. 24°01′20″ r. ilg. / 54.87639°š. pl. 24.02222°r. ilg.
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Kauno |
| Dekanatas | Kauno I |
| Savivaldybė | Kauno miestas |
| Gyvenvietė | Kaunas |
| Adresas | T. Masiulio g. 31 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1674 m. |
| Stilius | barokas |
Kauno Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Pažaislyje, Kauno marių pusiasalyje, netoli Petrašiūnų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas 1664 m. nupirko iš Kauno žemės teismo teisėjo Samuelio Oborskio Pažaislio dvarą ir dovanojo jį vienuoliams kamalduliams, taip pat įsipareigojo duoti 40 000 auksinų 12 vienuolių išlaikymui. Pirmiausia pastatyti vienuolių atsiskyrėlių (emeritų) mediniai nameliai ir šv. Onos bažnytėlė.
1667 m. M. K. Pacas nupirko ir kamenduliams dovanojo Dusmenų dvarą. 1667-1674 m. pagal architekto Džiovanio Batistos Fredianio (Joanes Baptista Frediani) projektą išmūryta bažnyčia. Apie 1665 m. iš Karaliaučiaus atvežtas geležinis laikrodis. 1676 m. Vilniuje Jonas Delamarsas nuliejo 2 varpus.
1675 m. pradėta dengti kupolą, dekoruoti vidų. Stiuko lipdiniai Džovanio Merlio. Freskas tapė Mykolas Arkangelas Palonis. Iki 1676 m. skulptorius Mikalojus Volšeidas iš smiltainio iškalė 4 skulptūras Didiesiems vartams ir grupinę kompoziciją bažnyčios fasadui. 1681 m. baigti mūryti bokštai.
1684 m. mirus K. Z. Pacui, statyba rūpinosi Kazimieras Pacas. Statybos ir marmuro apdailos darbams vadovavo broliai Karlas Putinis ir Pjetras Putinis. Vidaus sienoms iškloti juosvas ir rausvas marmuras atgabentas iš marmuro laužyklų prie Krokuvos. XVIII a. pradžioje J. Rosis centriniame kupole nutapė „Marijos karūnavimo“ freską. Bažnyčia konsekruota 1712 m. Taip pat pagal D. B. Fredianio projektą XVII a. pabaigoje pastatyti vartai, svečių namai (forestoriumas), o XVII a. pab.-XVIII a. pradžioje – vienuolynas su 2 uždarais keturkampiais kiemais, kiti statiniai. Po 1739 m. pradėti statyti emeritų nameliai, jų sumūryta 13.
1755 m. žaibas uždegė bažnyčią, apdegė virš zakristijos buvusi biblioteka, kitos patalpos. 1756 m. rekonstruotas kupolas, bažnyčios bokštai (archit. Pranciškus Ignotas Hoperis). 1790–1793 m. pagal architekto Pietro de Rosio (Pjetro de Rossi) projektą iš rytų pusės primūrytas pastatas su masyviu frontonu.
1812 m. Prancūzijos kariai bažnyčią ir vienuolyną apiplėšė, paėmė brangius sidabrinius liturginius reikmenis, bažnytinius rūbus ir kt.
Vienuolyno uždarymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1831 m. Pažaislyje vyko sukilimo vadų pasitarimas. Todėl dar 1831 m. vienuolynas su bažnyčia uždaryti ir perduoti stačiatikių dvasininkijai. 1836 m. vienuolyno bibliotekos 426 knygos išvežtos į Polocko stačiatikių dvasinę seminariją, dalį rankraščių bei archyvo paėmė valdžios pareigūnai. Atvykęs gruzinas vyskupas Kirijonas surinko vienuolyno archyvo likučius. 1839–1844 m. vienuolynas ir bažnyčia remontuoti (archit. Karolis Gregotovičius, Petras Portas, Tomas Tišeckis). Bažnyčia pertvarkyta į cerkvę. Stiuko dekoro restauravimui vadovavo Kazimieras Jelskis. Išardyti visi 7 altoriai, nukabinta dauguma paveikslų, uždažyta arba pertapyta dalis freskų, sunaikintos fasado skulptūros. Rekonstruoti abiejų vienuolyno korpusų antrieji aukštai.
1841–1843 m. pietinėje oficinoje įrengta žiemos cerkvė, užstatytas kupolas. Įrengta cerkvė rekonstruota 1856 m. Nugriauta 10 emeritų namelių. 1842 m. Pažaislyje įkurtas pirmos klasės stačiatikių vienuolynas.
1915 m. stačiatikiai pasitraukdami išsivežė dalį meno vertybių. Vienuolyno archyvas atsidūrė Gruzijoje. Vokiečiai Pažaislio ansamblyje įrengė ligoninę ir sandėlius. Bažnyčioje pakaitomis buvo laikomos pamaldos vokiečių kariams evangelikams liuteronams ir katalikams. Per Pirmąjį pasaulinį karą išdraskyta dalis apdailos marmurinių detalių, visos vidaus baliustrados, nuplėštas varinis stogas, išdaužyti langai, išlaužtos durys, dingo kitų vertybių.
Vienulyno atkūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios vienuolės kazimierietės. 1921 m. sudegė seserų kazimieriečių rūbų sandėlis. 1928 m. grąžintas į Rusiją išvežtas Pažaislio Dievo Motinos paveikslas, 1661 m. dovanotas popiežiaus Aleksandro VII. 1947 m. paveikslas perkeltas į Kauno arkikatedrą baziliką.
1930 m. bažnyčia apdengta skarda. Kazimieriečių rūpesčiu suremontuoti vienuolyno pastatai. 1940 m. Pažaislio ansamblis okupacinės valdžios nacionalizuotas. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastatas perduotas archyvui, vėliau įkurti senelių namai. 1949 m. bažnyčia uždaryta. 1950–1963 m. vienuolyno patalpose veikė psichoneurologinė ligoninė. 1964 m. vienuolyne mėginta kurti Kauno turistų bazę.
1967 m. Pažaislio ansamblyje įkurtas M. K. Čiurliono dailės muziejaus filialas. 1957 m. Pažaislyje pradėjo darbą Mokslinė restauracinė gamybinė dirbtuvė. Nuo 1964 m. ansamblis pradėtas kompleksiškai tyrinėti (archit. Stefanija Čerškutė, inž. Janina Bartkuvienė ir kt.). 1969–1971 m. sudarytas Pažaislio ansamblio restauravimo ir pritaikymo projektas. 1973–1978 m. svečių namai (forestoriumas) pritaikyti dailės kūrinių ekspozicijai. 1980 m. dalyje restauruotų vienuolyno pastatų atidaryta XVII-XIX a. Vakarų Europos graviūrų ir taikomosios dekoratyvinės dailės ekspozicija. 1979–1983 m. restauruoti zakristijos lipdiniai ir freskos, 1984–1985 m. vario skarda perdengtas bažnyčios kupolas, bokštų šalmai.
1992 m. sausio mėn. Pažaislio ansamblis vėl perduotas vienuolėms kazimierietėms. Nuo 1992 m. birželio mėn. bažnyčioje sekmadieniais laikomos pamaldos.
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia barokinė, dvibokštė, su kupolu. Šoniniame pietų fasade yra varpinėlė, galiniame – dviaukštės galerijos. Centrinė bažnyčios dalis (su kupolu) šešiakampio plano. Ją su skirtingo dydžio žemesnėmis patalpomis jungia 6 vienodo aukščio arkos (beveik nepasitaikantis barokinių bažnyčių variantas). Vidaus apdaila, lipdiniai ir freskos nenustelbia architektūros. Harmoningai suderinta lipdytojų ir tapytojų kūryba.
1670–1675 m. bažnyčios bokšte įrengtas saulės laikrodis, kuris dabar laikomas techninio paveldo paminklu. Jis išlaikęs itin retą – medinę – mechanizmo dalį.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Pažaislio muzikos festivalio puslapis
- Pažaislio vienuolyno ansamblis Archyvuota kopija 2008-11-08 iš Wayback Machine projekto.
