Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia

Koordinatės: 54°40′44.50″ š. pl. 25°17′25.50″ r. ilg. / 54.6790278°š. pl. 25.2904167°r. ilg. / 54.6790278; 25.2904167
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

54°40′44.50″ š. pl. 25°17′25.50″ r. ilg. / 54.6790278°š. pl. 25.2904167°r. ilg. / 54.6790278; 25.2904167

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia
Vyskupija Vilniaus
Dekanatas Vilniaus I
Savivaldybė Vilniaus miesto savivaldybė
Gyvenvietė Vilnius
Adresas Savičiaus g. 15
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta) 1768 m.
Stilius barokas

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – stovi Vilniuje, Senamiestyje, Savičiaus g. Vienintelis Lietuvoje vienabokštis vėlyvojo baroko kulto pastatas ir paskutinis Vilniaus baroko paminklas. Priklausė vienuoliams augustinams.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m.

Nuo 1679 m. augustinai kūrėsi kvartale tarp Bokšto, Savičiaus ir Augustijonų gatvių. Čia jie pasistatė medinę bažnyčią ir keliuose mūriniuose namuose įkūrė Juodųjų augustinų vienuolyną. Medinė bažnyčia sudegė. Vietoj jos 1746–1768 m. pastatė mūrinę vėlyvojo baroko (rokoko) stiliaus bažnyčią, pavadintą Marijos Ramintojos vardu, su vienu 41,5 metrų aukščio bokštu, užbaigtu kryžiumi. Bažnyčią suprojektavo augustinas Bartoldas Gžimala.[1][2][3]

Prie bažnyčios buvo pristatytas nedidelis priestatas, kuriuo augustinai iš vienuolyno vaikščiojo į šventyklą. Iš bažnyčios abiejų šonų stovėjo pora pastatų, galais atsiremiančių į gatvę. Bažnyčios dešinėje stovėjo ūkinis namas, o kairėje – vienuolyno namas, fasadu atgręžtas į Bokšto gatvę.[2][3] Švč. M.M. Ramintojos bažmnyčia buvo pastatyta stačiakampė, trijų navų. Vidurinė nava suprojektuota trigubai platesnė už šonines.[3]

Vilniaus sufraganas Tomas Zenkevičius 1768 m. birželio 26 d. bažnyčią konsekravo Švč. M.M. Ramintojos vardu.[4][5]

Bažnyčia buvo žinoma dėl stebuklingojo Marijos Paguodos paveikslo, kabėjusio pagrindiniame altoriuje. Kiti altoriai buvo skirti šv. Augustinui, kurio regula rėmėsi augustinai, jo motinai šv. Monikai, šv. Mikalojui iš Tolentino, šv. Tadui, šv. Jonui Nepomukui, šv. Teklei. Atitinkamai altoriuose buvo iškabinti šiuos šventuosius vaizduojantys paveikslai. Bažnyčia turėjo ir puošnią sakyklą su šv. Augustino skulptūra viršuje.[6]

XVIII a. pabaigoje abipus bažnyčios bokšto pristatytos dviaukštės patalpos, bažnyčia nuo gatvės atitverta mūro siena su vartais.[3] XIX a. pradžioje šioje bažnyčioje už piliorių kairėje pusėje kabėjo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo paveikslas, kuris čia pateko iš kitos uždarytos augustinų bažnyčios Lietuvos Brastoje. Bažnyčią uždarius, paveikslas buvo perduotas Vilniaus arkikatedrai, kurioje eksponuojamas iki šių dienų.[2]

1807 m. Vilniaus universitetas nupirko Augustijonų vienuolyno rūmus ir juose įkūrė Vyriausiąją dvasinę seminariją, kuri veikė iki 1842 m. 1839–1842 m. šioje seminarijoje dirbo Motiejus Valančius. Čia dirbant, jam suteiktas teologijos daktaro laipsnis. Seminariją uždarius, pastatuose veikė pravoslavų dvasinė mokykla. Patys augustijonai, 1807 m. pardavę vienuolyno rūmus universitetui, buvo persikėlę į nedidelius mūrinius namus prie Švč. M.M. Ramintojos bažnyčios.[5]

1852 m. Švč. M.M. Ramintojos bažnyčia pavesta karmelitams, bet 1854 m. ji uždaryta. 1853–1859 m. pagal Tomo Tyševskio projektą bažnyčia rekonstruota į šv. Andriejaus cerkvę – panaikintas vienuolių choras, pastatytas ikonostasas, nugriauta sakykla, pašalinti puošnūs rokokiniai altoriai su skulptūromis. Vargonai buvo perkelti į Vilniaus arkikatedrą, altorių įranga į – Šv. Jonų bažnyčią.[5]

1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams ir buvo restauruota, ją naudojo Vilniaus Stepono Batoro universitetas. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas perduotas Lietuvos SSR vartotojų kooperatyvų sąjungai. 1967 m. bažnyčios interjeras pritaikytas daržovių sandėliui, įstatytos dvi gelžbetoninės perdangos.[7][8]

Bažnyčios įamžinimas ir dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1847 m. dailininkas Kanutas Ruseckas nutapė vieną žinomiausių savo paveikslų Lietuvaitė su verbomis (paveikslas). Mergina pavaizduota stovinti priešais Švč. M.M. Ramintojos bažnyčios fasadą. pro praviras bažnyčios duris matyti pagrindinis altorius su Marijos paguodos paveikslu. Praktiškai tai vienintelis išlikęs iliustracinis šio altoriaus liudijimas. šiuo metu minėto paveikslo vieta nežinoma.[2][3]

1992 m. bažnyčia perduota Lietuvos katalikių moterų sąjungai.[9] 2006–2017 m. pastatą valdė Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Nuo 2017 m. bažnyčia priklauso Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai.[10]

Nuo 2016 m. fesitvalyje „Kultūros naktis" kelis metus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje veikė projektas „Ramintoja. Meno sandėlys“, susidedantis iš specialiai šiai erdvei sukurtų šiuolaikinio meno kūrinių, instaliacijų, skirtingai interpretuojančių Vilniaus istoriją.[11][12]

2018 m. birželio 8 d., praėjus 250 metų nuo atidarymo, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas atšventino Švč. Mergelės Marijos Ramintojos koplyčią ir Ramintoja vėl atvėrė duris tikintiesiems.[13][14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Vidas Poškus. Nedingęs Vilnius. Miesto akupunktūros. Vilnius: Tyto alba, 2017. ISBN 978-609-466-146-4.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Morta Baužienė. Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus. Vilnius: Savastis, 2012. ISBN 978-9986-420-89-7.
  4. ↑ Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  6. ↑ Vladas Drėma. Lietuvos bažnyčios. Vilnius: Versus Aureus, 2007. ISBN 978-9955-34-147-5.
  7. ↑ https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.211259?positionInSearchResults=29&searchModelUUID=6c40248b-d5ad-4112-b783-e45c7b1bcb24
  8. ↑ http://lzinios.lt/lzinios/Lietuva/vrm-tures-griuvancia-baznycia/247952 Archyvuota kopija 2017-07-29 iš Wayback Machine projekto.
  9. ↑ http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=5c9a288c-53ca-4525-bf8a-13492578799c
  10. ↑ http://vrm.lrv.lt/lt/naujienos/vidaus-reikalu-ministerija-perima-sv-mergeles-marijos-ramintojos-baznycia Archyvuota kopija 2017-08-14 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ Vienai nakčiai atgims Vilniaus Ramintojos bažnyčia, 2016. [1]
  12. ↑ Vilniuje prasidėjo 13-oji „Kultūros naktis“, 2019. [2]
  13. ↑ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos interneto svetainėje skelbiama informacija. [3] Archyvuota kopija 2020-04-12 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ Atšventinta Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios koplyčia, 2018. [4]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilniaus_Švč._Mergelės_Marijos_Ramintojos_bažnyčia&oldid=7102633"