Tabariškių šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Kitos reikšmės – Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia.

54°26′20″š. pl. 25°36′29″r. ilg. / 54.4390°š. pl. 25.6081°r. ilg. / 54.4390; 25.6081

Tabariškių šv. arkangelo Mykolo bažnyčia

Vyskupija	Vilniaus
Dekanatas	Šalčininkų
Savivaldybė	Šalčininkų rajonas
Gyvenvietė	Tabariškės
Statybinė medžiaga	medis
Pastatyta (įrengta)	1770 m.
Stilius	barokas

Tabariškių šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – bažnyčia, stovinti Tabariškių kaime, į km į vakarus nuo Baltarusijos sienos. Liaudies architektūros formų, turi baroko bruožų. Pamaldos laikomos tik lenkų kalba.

Parapijoje yra Tabariškių koplyčia.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad pirmąją bažnyčią šioje vietoje dar XVI a. pradžioje pastatydino Vaitiekus Taboras, nuo kurio pavardės kilo ir valdų pavadinimas. Tačiau apie šios bažnyčios likimą jokių žinių nėra. Kadangi XVI a. apylinkėse buvo įsikūrę daugiausia totoriai, gali būti, kad katalikų bažnyčia ilgainiui sunyko. Vėliau iš totorių žemes ėmė supirkinėti bajorai, išaugusios valdos ėjo iš rankų į rankas, kol XVII a. antrojoje pusėje atiteko Skarbek-Važinskiams. Ši giminė valdė Tabariškes iki Antrojo pasaulinio karo.

1770 m. Mykolas Skarbek-Važinskas pastatė medinę bažnyčią ir įkurdino basuosius karmelitus. Tuometinė Vilniaus dekanatui priklausiusi parapija jungė apie 6 600 tikinčiųjų. Naujos bažnyčios ir vienuolyno fundatorius buvo karaliaus Augusto III favoritas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas. Jis apsigyveno Tabariškėse ir pastatė čia pirmąjį dvarą. Dvaro ir bažnyčios statytojas mirė netrukus, praėjus vos trejiems metams po bažnyčios pastatymo. Fundatorius buvo palaidotas jos kriptoje. Šventovė jau statant buvo numatyta kaip šeimos mauzoliejus, o prie jos įkurdinti ir dosniai aprūpinti karmelitai turėjo nuolat melstis už savo geradarius. Bažnyčios sienose išlikusios paminklinės lentos primena jų pavardes.

Dvaro paveldėtojai toliau rėmė karmelitus, kuriems XIX a. pradžioje pavesta rūpintis ir 1809 m. įkurta parapija. 1812 m. vienuolynas perstatytas. Iki vienuolyno uždarymo karmelitai rūpinosi mokykla, ligonine, vargšų prieglauda. 1832 m. vienuolynas caro valdžios uždarytas. Bažnyčia liko veikianti, nors ir ketinta ją taip pat uždaryti. 1870 m. bažnyčios sienojai buvo supuvę. Paprašius leidimo remontuoti, Vilniaus gubernatorius bažnyčią pasiūlė uždaryti. Caro vietininkas jos neuždarė, leido pakeisti supuvusius sienojus.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia liaudies architektūros formų, išsiskiria banguotu fasado frontonu, bandanti atkartoti mūrinių barokinių statinių plastiškumą. Bažnyčia bazilikinė, su trisiene apside, bokšteliu. Vidus 3 navų. Prieš bažnyčią stovi medinė varpinė su vartais. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Bažnyčios pagrindinį altorių puošia dailininkės Anos Krepštul nutapytas šv. Mergelės Marijos su kūdikiu Jėzumi paveikslas.