Šlapimtakis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.
Šlapimtakis.png

Šlapimtakis – porinis, storasienis, galintis šiek tiek išsitempti, siauro spindžio raumeninis vamzdelis, kurio raumeninio sluoksnio peristaltiniai susitraukimai išsiskyrusį inkste ir sutekėjusį šlapimą stumia į šlapimo pūslę. Šlapimtakis yra plonas, balkšvas, apie 30 cm ilgio (moterų - 2-3 cm trumpesnis), 6-8, skesmens cilindro pavidalo kanalėlis, gulintis už pasieninės pilvaplėvės. Būdamas panašus į stambesnę kraujagyslę, preparuojant ar operuojant per klaidą gali būti perrištas ar kitaip pažeistas.

Šlapimtakis nuo inksto eina žemyn ir šiek tiek į vidinę pusę, ekstraperitoniškai visu ilgiu guli puriojojungiamojo ir riebalinio audinio ląstelyne priešais didįjį juosmens raumenį, m. psoas major, kartu su juo šlapimtakis patenka į dubens ertmę ir pasiekia šlapimo pūslės pamatą. Priekiniame kūno paviršiuje šlapimtakio eigą atitinka vertikali linija, brėžiama prievarčio plokštumoje nuo taško esančio apie į cm nuo vidurio linijos žemyn ir šiek tiek į vidinę pusę, iki gaktinio gumburėlio, tuberculum pubicum. Trijose vietose šlapimtakis keisdamas kryptį aiškiai susiaurėja: 1) pradžioje, išeidamas iš inksto geldelės; 2) apačioje, kur eina per mažojo dubens įeigos kraštą, ir 3) pabaigoje, kur įstrižai perveria šlapimo pūslės sieną. Čia jo skersmuo esti vos 3-4 mm. Susiaurėjimuose gali įstrigti geldelėje susidarę ir šlapimo tėkmės bei šlapimtakio peristaltikos šlapumo pūslės link stumiami akmenys, taip nutraukdami šlapimo tekėjimą į pūslę bei sukeldami nepakeliamą skausmą. Jei paslankus inkstas nusileidžia, šlapimtakis užlinksta, sutrinka šlapimo nutekėjimas iš geldelės, dėl to prasideda šlapimtakių, geldelės ir inksto uždegimai. Pagal išsidėstymą skiriamos pilvinė, dubeninė ir pūslinė šlapimtakio dalys.

Šlapimtakio dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Pilvinė dalis[taisyti | redaguoti kodą]

Pilvinė dalis - pars abdominalis, yra ilgiausia, apie 12-13 sm ilgio ir apie 5 mm skersmens. Ji tęsiasi palei pat užpakalinę pilvo sieną, už pasieninės pilvaplėvės, prie pat didžiojo juosmens raumens, m. psoas major vidinio krašto. Šis įsiterpia tarp šlapimtakio ir juosmeninių stuburo slankstelių skersinių ataugų viršūnių. Dešinysis šlapimtakis eina palei apatinę tuščiają veną, v. cava inferior, greta dešiniojo simpatinio kamieno. Jis gali būti už dvylikapirštės žarnos nusleidžiamosios dalies, gaubtinės žarnos dešiniosios arterijos ir venos, a. et v. colica dextra, už gaubtinės klubo arterijos ir venos, a. et v. ileolica, už plonosios žarnos pasaito šaknies ir klubinės plonosios žarnos galinės dalies. Kairysis šlapimtakis tęsiasi už gaubtinės žarnos kairiosios arterijos ir venos, a. et. v. colica sinistra, ir riestinės žarnos pasaito, mesocolon sigmoideum. Į mažąjį dubenį šlapimtakis patenka gulėdamas ant bendrosios klubo arterijos, a. iliaca communis, išsišakojimo ir bendrosios klubo venos, v. iliaca communis, susidarymo vietos, ant užtvarinio nervo, n. obturatorius. Dažniausiai čia būna ir išorinių klubo kraujagyslių, a. et. v. iliaca externa, pradžia.

Dubeninė dalis[taisyti | redaguoti kodą]

Dubeninė dalis- pars pelvica, yra daugmaž tokio pat ilgio, kaip ir pilvinė dalis. Abiejų lyčių asmenims ji išsidėsto užpilvaplėviniame puriajame jungiamajame audinyje. Pradinė šios dalies atkarpa linksta atgal į šoną, gulėdma ant mažojo dubens šoninių sienų ir prie pat didžiosios sėdimosios įlankos, incisura ischiadica major, priekinio krašto. Prieš pat sėdimąjį dyglį, spina ischiadica, šlapimtakis linksta į priekį ir į vidinę pusę, eina skersai dubens dugno, likdamas virš išangės keliamojo raumens, m. levator ani, esančiame skaiduliniame ir riebaliniame audinyje tol, kol pasiekia šlapimo pūslės pamatą. Eidamas palei užpakalinę ir šoninę mažojo dubens sieną šlapimtakis guli priešais vidinę klubo arteriją, a. iliaca interna, arba jos priekinį kamieną; iš užpakalinės pusės čia prie jo yra vidinė klubo vena, v. iliaca interna, kryžmeninis klubo sąnarys, articulatio sacroiliaca, nervinis juosmeninis kryžmens kamienas, truncus lumbosacralis, likdamas užtvarinio nervo, arterijos ir venos, a. et v. obturatoria, vidinėje pusėje. Šioje aplinkoje šlapimtakis eina tol, kol pasiekia šlapimo pūslės pamato šoninę dalį. Vyrų šlapimtakio dubeninė dalis susikryžiuoja su sėkliniu lataku, ductus deferens, ir lieka sėklinių pūslelių, vesiculae seminales, viršutinėje ir priekinėje dalyje. Moterų šlapimtakio dubeninė dalis guli už kiaušidės. Nuo šoninės dubens sienos eidamas šlapimo pūslės link šlapimtakis guli plačiojo gimdos raiščio, lig. latum uteri, apatinės dalies jungiamajame audinyje, parametrium, liesdamas gimdos arteriją, a. uterina. Eidamas dar šiek tiek į priekį šlapimtakis krypsta apie 2 cm į šoną nuo makšties šoninio skliauto ir nuo gimdos kaklelio antmakštinės dalies, portio supravaginalis cervicis uteri. Dar toliau šlapimtakis, ypač kairysis, priartėja prie makšties priekinės sienos ir pasiekia šlapimo pūslę. Dėl tokios šlapimtakio eigos jį lengva sužaloti ar perrišti per įvairias ginekologines operacijas.

Puslinė dalis[taisyti | redaguoti kodą]

Pūslinė dalis - pars intramuralis, yra apie 2 cm ilgio. Eidama iš viršaus žemyn ji įstrižai iš šoninės į vidinę pusę perveria šlapimo pūslės sieną ir atsiveria šlapimo pūslės trikampio, trigonum vesicae, viršutiniame kampe. Kai šlapimo pūslė pilna, šlapimtakių angos per cm nutolusios viena nuo kitos, o kai ištuštėjusi, - per 2-2,5 cm. Įstrižai per pūslės einantį šlapimtakį suspaudžia jos audiniai, ypač kai pūslė yra pilna. Dėl to šlapimas iš pūslės negali patekti atgal į šlapimtakį. To išvengti padeda ir peristaltinių šlapimtakio susitraukimų kryptis, nuolat stumianti šlapimą nuo inkstų žemyn į pūslę. Kadangi šlapimtakis pūslę perveria įstrižai, jo atsivėrimo pūslėje anga panaši į pailgą plyšelį, kurio viršutinėje dalyje iš pūslės gleivinės susidaro į vožtuvą panaši raukšlė.

Ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Šlapimtakių akmenligė. Šlapimo takų akmenligė yra dažna liga. Ja serga apie 3–5 proc. žmonių. Tikimybė susirgti šia liga per gyvenimą siekia apie 12 proc. Dažniausiai žmonėms, kurie kreipiasi į gydytoją dėl inkstų dieglių, nustatomas mažesnis kaip 5 mm šlapimtakių akmuo. Šio akmens vieta įprastai būna apatinis šlapimtakio trečdalis. Tokiais atvejais akmenys pasišalina savaime, tačiau sukelia pasireiškiančius simptomus.

Inkstų ir distalinės šlapimtakių dalies akmenligei gydyti dažniausiai naudojama distancinė (ekstrakorporinė) smūginių bangų litotripsija (angl. ESWL – extracorporeal shock wave lithotripsy). ESWL 1982 m. pirmasis klinikinėje praktikoje įdiegė Ch. Chaussy. Tačiau ESWL rezultatai gydant distalinės šlapimtakio dalies akmenis prastesni nei ureteroskopinės litotripsijos; tobulėjant kietiesiems ureteroskopams, uretroskopija tapo pirmojo pasirinkimo gydymo metodu šios lokalizacijos akmenims gydyti. Ureteroskopinės litotripsijos indikacijų dar padaugėjo atsiradus smulkesniems pusiau lankstiems bei lankstiems ureteroskopams.

Didelė dalis smulkių šlapimtakių akmenų pasišalina savaime. Tačiau esant dalinei šlapimtakio obstrukcijai nerekomenduojama laukti ilgiau kaip 6 savaites. Taip pat ilgai laukti nereikėtų išliekant skausmui ar atsiradus infekcijai. Šiuo metu taip pat nemažai kalbama apie medikamentinį gydymą alfa adrenoblokatoriais (pvz., Flosin), kurie gali pagreitinti savaiminį šlapimtakių akmenų pasišalinimą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]