Kvėpavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kvėpavimas

Kvėpavimas – nenutrūkstantis biologinis procesas, kurio metu kvėpavimo organai ir kvėpavimo takai dalyvauja deguonies įsisavinime ir anglies dioksido pašalinime. Organizmas deguonį nuolat gauna iš aplinkos.

Žinduolių kvėpavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žinduolių kvėpavimas susideda iš kelių etapų:

  • Plaučių vėdinimas (ventiliacija) – įkvepiamas oras patenka į alveoles;
  • Išorinis kvėpavimas – dujų apykaita plaučių alveolėse. Deguonis dėl parcialinių slėgių skirtumo difuziškai iš alveolių patenka į kraują, o anglies dioksidas – iš kraujo į alveoles;
  • Deguonies pernaša – deguonis kraujyje iš plaučių kraujagyslių su krauju keliauja į kapiliarus audiniuose, o anglies dioksidas – iš audinių kapiliarų į plaučių kraujagysles;
  • Dujų apykaita kapiliaruose tarp kraujo ir audinių;
  • Vidinis, arba audinių kvėpavimas – deguonis panaudojamas deguoninei energijos gavybai mitochondrijose, susidaro anglies dioksidas.

Plaučių vėdinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Vidutiniškai žmogus įkvepia 16-20 kartų per minutę. Moterys kvėpuoja dažniau, vyrai rečiau. Žmogui miegant kvėpavimas sulėtėja iki 12 kartų per minutę. Tačiau dėl fizinio krūvio kvėpavimas padažnėja iki 60 kartų per minutę. Taip pat padažnėja aukštikalnėse, susijaudinus ar išsigandus.

Oro įkvėpimas:

  • Susitraukia tarpšonkauliniai raumenys. Jie pakelia šonkaulius aukštyn ir išsiskėčia.
  • Susitraukia diafragmos raumuo. Ji suplokštėja ir šiek tiek susitraukia.
  • Padidėja krūtinės ląstos tūris. Slėgis krūtinės ląstoje sumažėja.
  • Oras traukiamas į plaučius.

Oro iškvėpimas:

  • Atsipalaiduoja tarpšonkauliniai raumenys. Šonkauliai nusileidžia žemyn ir suartėja.
  • Diafragmos raumuo suglemba. Diafragma išsilenkia ir pakyla aukštyn.
  • Sumažėja krūtinės ląstos tūris ir slėgis padidėja.
  • Oras išstumiamas iš plaučių.

Kvėpavimų įvairovė[taisyti | redaguoti kodą]

Kiti organizmai kvėpuoja kitaip, tai priklauso nuo jų gyvenamosios aplinkos ir kūno sandaros.

  • Paukščiai – jų kvėpavimas ypatingas tuo, kad jų plaučių sandara ne alveolinė, o parabronchinė, skrisdami jie naudoja dvigubą kvėpavimą, kuriame svarbūs oro maišai.
  • Varliagyviai – kvėpuoja plaučiais (jų plaučių vėdinimo mechanizmas kitoks, negu žinduolių) ir oda. Vandeniniai varliagyviai ir varliagyvių lervos kvėpuoja žiaunomis ir oda.
  • Žuvys – kvėpuoja žiaunomis. Jų žiaunos vėdinamos dviem būdais. Taraninis kvėpavimas – žuvis plaukia išsižiojusi, ir vanduo teka per burną ir žiaunų lapelius, aprūpindamas deguonimi. Kai kurios jūrų žuvys (tunai, skumbrės) kvėpuoja tik šiuo būdu. Nejudančios ar lėtai judančios žuvys kvėpuojančiai dūsta žiaunų dangtelių judesiais įsiurbdamos vandenį pro burnos angą į burnos ertmę, o po to suspausdamos dangtelius ir išvarydamos vandenį pro žiaunų plyšius. Kremzlinių žuvų (ryklių ir kt.) žiaunų vėdinimo mechanizmas kitoks, nes jos neturi žiaunų dangtelių.
  • Vabzdžiai – kvėpuoja trachėjomis, voragyviai trachėjomis ir plaučiais (smulkios erkutės – ir difuziškai pro kūno paviršių), vėžiagyviai – žiaunomis.
  • Kirmėlės – kūno paviršiumi ar žiaunomis (sėsliosios daugiašerės kirmėlės).