Eugenijus III

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Eugenijus III
167-asis Popiežius
B Eugen III.jpg
Gimimo vardas: it. Bernardo da Pisa
Gimė: nežinoma
Piza, Italija
Mirė: 1153 m. liepos 8 d.
Palaidotas: Vatikanas, Italija
Tautybė: italas
167-asis Popiežius
Išrinktas: 1145 m. vasario 15 d.
Baigė: 1153 m. liepos 8 d.
Pirmtakas: Liucijus II
Įpėdinis: Anastasijus IV
Commons-logo.svg Vikiteka: Eugenijus IIIVikiteka

Eugenijus III (Eugenio III, gimimo vardas Bernardo da Pisa, gimė Pizos mieste, Italijoje – mirė 1153 m. liepos 8 d. palaidotas Vatikane) – popiežius nuo 1145 m. vasario 15 d. iki mirties. Pirmasis cistersų ordino narys tapęs popiežiumi.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Gimė Pizos mieste, tačiau apie kilmę nėra nieko žinoma. Šaltiniuose nuo XV a. jis dažnai priskiriamas didikų Paganelli di Montemagno šeimai, tačiau toks ryšys neminimas ankstesniuose šaltiniuose, kurie dažniau mini jo prastą kilmę.[1]

1138–1133 buvo Pizos kardinolo vietininkas, 1138 m. Prancūzijoje įstojo į cistersų ordiną, po metų grįžęs į Italiją tapo cisterų bendruomenės vadovų Skandriglios mieste. 1140 m. Inocentas II paskyrė jį vienuolyno abatu netoli Romos, galbūt tuo pačiu metu jis išrinktas į Kardinolų kolegiją, tačiau ar jis iš tikro buvo įšventintas kardinolu nėra nustatyta.[1]

Pontifikavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Išrinktas popiežiumi 1145 m. vasarį jis smarkiai rizikavo, nes žinant apie ankstesnio popiežiaus smurtinę mirtį, neramumus Romoje pontifikavimas buvo pavojingas užsiėmimas. Visų pirma jis rėmėsi cistersų ordino ir jo įkūrėjo Bernardas Klerviečio autoritetu. Kai kurie istorikai teigia, kad Eugenijus III tebuvo Bernardas Klerviečio įrankis ir iš tikro šis valdė Bažnyčią.[2]

Beveik visą savo valdymą Eugenijus III negalėjo reziduoti Romoje. Kovodamas su Romos senatu rėmėsi kitų Italijos miestų ir Sicilijos karalystės pagalba. Privertęs Romą pripažinti save valdovų 1145 m. gale kitų metų kovą buvo priverstas bėgti iš miesto. Kurį laiką rezidavo Viterbe, Sienoje, galiausiai persikėlė į Prancūziją.

Sužinojęs apie Edesos karalystės pralaimėjimą 1145 m. gruodį kreipėsi su bulę Quantum praedecessores į Prancūzijos karalių Liudviką VII, kviesdamas jį surengti Antrąjį kryžiaus žygį, 1146 m. susirinkime Speyer mieste įtikino imperatorių Konradą III ir daugelį jo didikų prisidėti prie rengiamo žygio.

Rengė bažnytinius sinodus šiaurės Europoje, Paryžiuje, Reimse, Tryre 1147–1149 metais, norėdamas reformuoti dvasininkijos gyvenimo taisykles. 1149 m. grįžo į Italiją apsistodamas Viterbe, 1150 m. padedamas Sicilijos karaliaus sugebėjo grįžti į Romą, bet greitai turėjo vėl iš jos pasitraukti. Imperatorius Frydrichas I Barbarosa pažadėjo savo pagalba malšinant maištus popiežiaus valdose, tačiau popiežiui mirus 1153 metais nespėjo įvykdyti savo pažadų.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Pirmtakas
Popiežius
Liucijus II
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Eugenijus III

1145-1153
Įpėdinis
Popiežius
Anastasijus IV

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. 1,0 1,1 J. M. Brixius (1912). Die Mitglieder des Kardinalkollegiums von 1130-1181, 86.
  2. "History of the Christian Church, Volume VI: The Middle Ages. A.D. 1294-1517.." Nuoroda tikrinta 2009-08-19.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]