Kardinolų kolegija
Kardinolų kolegija (lot. Collegium Cardinalium Sanctae Romanae Ecclesiae, Šventosios Romos katalikų bažnyčios kardinolų susirinkimas – bažnyčios institucija, kardinolų visuma.
Kardinolų kolegijos teisės ir pareigos apibrėžtos 1983 m. Kanonų teisės kodekse. Mirus popiežiui Kardinolų kolegija konklavoje renka naują popiežių, tarp konklavų neatlieka jokių valdymo funkcijų. Kolegijai vadovauja kolegijos išrinktas ir popiežiaus patvirtintas kardinolas dekanas, jam nesant – subdekanas, bet teisiškai kitų kardinolų atžvilgiu jis neturi jokios valdžios.
Rinkimų teisę turi kardinolai iki 80 metų amžiaus. Pirmoji Kardinolų kolegija (Sacrum Collegium) sudaryta 1150 m., popiežius Sikstas V (1585–1590 m.) kolegiją išplėtė iki 70 kardinolų. 1831–1846 m. iš 75 naujai išrinktų kardinolų 69 buvo italai. Valdant popiežiui Grigaliui XVI Kardinolų kolegija papildyta Prancūzijos, Portugalijos, Austrijos, Belgijos ir Anglijos, vėliau – ir kitų Europos šalių atstovais. Popiežius Jonas XXIII kolegiją išplėtė iki 90, įtraukė kardinolų iš Afrikos, Amerikos ir Azijos. Vėliau kiti popiežiai tą skaičių dar didino.[1] 2002–2005 m. Kardinolų kolegijos dekanas buvo Jozefas Aloizas Racingeris.
Nuo 2005 m. Kardinolų kolegijoje buvo 135 kardinolai. Kardinolų kolegijos dekanas Andželas Sodanas.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Romualdas Zdanys. Kardinolų kolegija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 431 psl.