Didžioji Graikija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Didžioji Graikija (lot. Magna Græcia, gr. Megalê Hellas/Μεγάλη Ἑλλάς) yra istorinė sritis Pietų Italijoje ir Sicilijoje, kurią VIII a. pr. m. e. kolonizavo graikai, palikę ilgalaikę helenistinės civilizacijos žymę regione.
Daugelis naujų graikų miestų tapo turtingi ir galingi: Kapuja (Kapuê, Capua), Neapolis (Νεάπολις), Sirakūzai, Agridžentas (Akragas), Subaris (Σύβαρις). Kiti Didžiosios Graikijos miestai: Taras (Τάρας, Tarantas), Epizephyrioi Lokroi ar Locri (Λοκροί, Lokris), Rhegion (Ρήγιον, Kalabrijos Redžas), Kroton (Κρότων, Krotonas), Thurii (Θούριοι), Elea (Ελέα) ir Ankon (Αγκων, Ankona).
Didžiąją Graikiją Romos respublika užėmė po Pyro karo (280–275 m. pr. m. e.).
|
|||||||||||||||||||||||||||||