Kretos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikijos istorinis regionas:
Kreta (Κρήτη)
Knossos bull.jpg
Šalis: Graikija (Kreta)
Tautos: Graikai dorėnai
Miestai: Knosas, Gortys
Greece regions.png

Archeologinių kasinėjimų duomenimis, žmonių Kretoje gyventa jau 6000 m. pr. m. e. Skurdūs duomenys rodo, kad tuometiniai žmonės gyveno dažniausiai urvuose, vertėsi žemdirbyste, gyvulių auginimu, naudojo darbo įrankius iš kaulo bei akmens.

Mino epocha (2600–1100 m. pr. m. e)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Mino civilizacija.

Apie 1900 m. pr. m. e. saloje prasideda Mino civilizacijos klestėjimo laikotarpis. Tuo metu pastatomi rūmai Knose, Feste, Malijoje, Archane (gr. Archanes), Zakre (gr. Zakros) ir Kidonijoje, todėl galima daryti išvadą, kad Kretą tuo metu valdė stiprūs valdovai, tačiau tarp jų nesutarimų nebūdavo, matyt, visi pripažino Knoso valdovo viršenybę. Salos miestai, o ypač sostinė Knosas, pasipuošė didingais rūmais. Suklestėjo amatai, atsirado raštija ir literatūra. Tuo metu viršūnę pasiekė ir kretiečių laivyba. Niekas visoje rytinėje Viduržemio jūroje dalyje neprilygo Kretos jūrininkams. Vystosi prekyba su Egiptu, Kipru, Sirija, įkuriamos kolonijos – Melos, Kiferai. Kreta patiria didelį ekonominį ir kultūrinį pakilimą.

Apie 1700 m. pr. m. e. salą sukrečia katastrofa, kaip manoma didelis žemės drebėjimas. Viskas sugriaunama, tačiau gana greitai visi rūmai bei kiti statiniai atstatomi, ir dar prabangesni.

1700-1450 m. pr. m. e. periodas – didžiausias Mino civilizacijos šlovės ir klestėjimo laikotarpis. Tačiau apie 1450 m. pr. m. e. po Santorino (Teros) ugnikalnio sprogimo milžiniška banga nuniokoja salą, ir civilizacija iš esmės nušluojama nuo žemės paviršiaus. Po to Kreta nesugebėjo atsigauti ir netrukus salą užgrobia achajai (senovės graikų gentis), kurie įkuria čia savo valstybę.

Antikinė Graikija (1100-71 m. pr. m. e.)[taisyti | redaguoti kodą]

Netrukus achajus išstumia kita tuo metu senovės Graikijoje įsigalinti karinga dorėnų gentis. Naujieji užkariautojai grąžino atgyvenusią bendruomeninę santvarką. Miestai sumenko, amatai apmirė, tačiau dorėnai atnešė į Kretą iki tol dar nematytą metalą.

Apie 900 m. pr. m. e. senovės Graikijoje, o tuo pačiu ir Kretoje, įsigali miestų-kolonijų, valdomų iš Atėnų, gana gerai organizuota valstybė. Per porą šimtmečių graikai įkūrė apie 250 kolonijų Viduržemio ir Juodosios jūrų pakrantėse. Kolonistai, apsigyvenę tose kolonijose, senajai savo tėvynei augino javus, gaudė ir sūdė žuvį, ruošė mineralines žaliavas amatams. Graikija kolonijas aprūpino ūkio padargais, ginklais, papuošalais, vynu ir aliejumi. Visą tą gėrį gabeno laivai. Valstybinė santvarka buvo aristokratinė su išvystyta teise. Pavyzdys – Gortys plokštė (VI a. pr. m. e.) su tekstu, reguliuojančiu civilinę teisę.

Apie 500 m. pr. m. e. nesutarimai tarp miestų-valstybių, puldinėjimai iš Graikijos ir Mažosios Azijos, o taip pat ir dėl sumažėjusios prekybos Kreta palaipsniui pradeda smukti. 500-67 m. pr. m. e. laikotarpiu sala, galima sakyti, lieka užmiršta. Kreta nedalyvauja ir persų-graikų kare, Peloponeso kare, ryšiai su Graikija silpni..

Romėnų valdymas (71 m. pr. m. e.- 395 m.)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kreta ir Kirenaika.

II a. pr. m. e. Kretoje dėl blogo valdymo ir vidaus nesutarimų įsivyrauja anarchija. Dėl valdžios silpnumo sala tampa prieglobsčiu jūrų piratams, kurie čia kuria atraminius punktus puldinėti Romos imperijos laivus bei valdas. Tai tampa romėnų invazijos į salą priežastimi. Romėnai iš pradžių patiria nesėkmę, nes kretiečiai susivienija ir apsigina. Tačiau 67 m. pr. m. e. romėnai užima visą Kretą. Administracija įsikuria Gortys mieste. Romėnų valdymo metu saloje įsigali krikščionybė. Lotyniški rašmenys, kuriuos įvedė romėnai, neprigijo.

Bizantijos-arabų laikotarpis (395–1204)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai straipsniai – Kreta (Romos provincija), Kretos emyratas, ir Kreta (tema).

Nuo 395 metų Kreta tampa Bizantijos imperijos provincija. Visuotinai įsigali krikščionybė, pastatoma daugybė šventyklų.

824 metais Kretą užgrobia saracėnai, kurie čia įkuria nepriklausomą arabų valstybę su sostine Chandaku (Heraklėja, dab. Heraklionas). Miestas tampa galinga tvirtove. Užkariautojai susikrovė didelius turtus, plėšdami Bizantijos teritorijas, prekiaudami vergais. Tik 961 m. iš kelinto bandymo didelės Bizantijos pajėgos sugebėjo atsiimti salą ir išvyti arabus.

Iki pat Bizantijos valdymo pabaigos, 1204 metų, Kreta išgyvena dar viena pakilimą: klesti kultūra, kyla ekonomika, socialinė padėtis stabili.

Venecijos valdymo periodas (1204–1645)[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Kandijos karalystė.

Po ketvirtojo kryžiaus žygio ir Bizantijos imperijos žlugimo Kreta atiduodama valdyti Venecijai, kuri čia 1210 metais įkūrė savo valdžią. Į salą pradeda masiškai keltis venecijiečių kareiviai, valdininkai, civiliai. Kretos gyventojai tam priešinosi, keldami sukilimus arba dalyvaudami įvairiuose separatiniuose judėjimuose. Po vieno tokio sukilimo buvo įkurta Šv. Tito respublika, tačiau Venecija greitai susigrąžino valdžią.

Venecijos valdymo laikotarpiu pastebimas ryškus ekonomikos augimas, kuris skatino ir mokslo bei meno raidą. Didelę reikšmę Kretos kultūrai turėjo italų Renesanso įtaka. Tapyboje atsiranda savita Kretos mokykla – Bizantijos stilius su italų dailės elementais. Šiai krypčiai atstovauja Damaskinas, Feofanas, Dominykas Feotokopulas.

Paskutinius du Venecijos valdymo šimtmečius žymų pakilimą patiria Kretos teatras, kurio iškiliausi atstovai – Georgijus Chortadzis ir Vinčensas Kornaras.

Venecijos architektūros pavyzdžių ir dabar galima aptikti visoje Kretos teritorijoje. Tai gynybiniai įrenginiai, uostai, šventyklos, vienuolynai, aikštės, visuomeniniai pastatai, pastatyti pagal Venecijos architektų projektus.

Osmanų valdymas (1645–1896)[taisyti | redaguoti kodą]

Kretos žemėlapis 1861 m.
Pagrindiniai straipsniai – Kretos ejaletas ir Kretos autonominė respublika.

Venecijos valdymo laikotarpiu turkai ne vieną kartą kėsinosi į salą, tačiau nesėkmingai, kol 1645 metais Kretoje išsilaipino didelės jų pajėgos ir per dvejus metus užėmė beveik visas tvirtoves. Chandako tvirtovė laikėsi 21 metus – graikai ir venecijiečiai atkakliai gynėsi. Galop ir Chandakas atiteko turkams, tik Sfakija pasiliko laisvas miestas, tačiau turėjo mokėti turkams duoklę. Turkai labai nuniokojo salą, manoma, kad buvo išžudyta nuo trečdalio iki pusės visų Kretos gyventojų.

Nuo pat pirmųjų okupacijos metų kretiečiai rengė sukilimus, dalyvavo partizaniniuose judėjimuose, tačiau patirdavo nesėkmes. 1895–1896 m. įvyko eilinis sukilimas, į kurį isikišo ir Graikijos kariuomenė. Saloje skambėjo entuziastingi kvietimai susijungti su Graikija. Įsikišus didžiosioms valstybėms, 1896 metais sukurta autonominė Kretos respublika, kuriai valdyti paskirtas Vyriausiasis komisaras – princas Georgijus.

Naujieji laikai[taisyti | redaguoti kodą]

Žmonių nepasitenkinimas komisaru ir kvietimai susivienyti su Graikija 1905 metais priverčia Georgijų atsistatydinti, ir 1908 m. buvo paskelbtas susijungimas su Graikija. Europos valstybės išvedė savo kariuomenę. Oficialiai Kreta kaip Graikijos dalis pripažinta po Balkanų karo, pasirašius Londono sutartį 1913 m. gegužės 17-30 d.

1923 metais po graikų-turkų karo ir sutarties Kretą paliko musulmonai ir atsikėlė gyventi graikų iš Mažosios Azijos.

1941 gegužę įvyko mūšis už Kretą, kuriame prieš vokiečių kariuomenę kovėsi graikų, anglų, australų, naujazelandiečių junginiai ir civiliai salos gyventojai.

Šiuo metu Kreta tapo daugelyje sričių labiausiai klestinčia Graikijos teritorija (žemės ūkis, turizmas, kultūra).