Ikona

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
1410 m. Andrejaus Rubliovo tapyta ikona

Ikona (gr. εiκών tar. eikon 'atvaizdas') – sakralinis paveikslas, atsiradęs bizantiškos kultūros aplinkoje, vaizduojantis šventus asmenis, scenas iš jų gyvenimo, biblines ar liturgines simbolines scenas. Būdinga rytų krikščionių bažnyčioms, įskaitant stačiatikių ir graikų. Meno istorikų teigimu, ikonų prototipai buvo Fajum kapiniai portretai ar ankstyvųjų krikščionių tapyba katakombose.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]