Kripta
Kripta (gr. krypta, 'slėptuvė') – šventovės apačioje (po choru) esanti erdvė, patalpa. Dažniausiai tai požeminė bažnyčios patalpa garbingiems asmenims laidoti, relikvijoms laikyti. Anksčiau čia buvo laidojami šventieji, kankiniai, vėliau – nusipelnę šventovei asmenys (vyskupai, fundatoriai). Įrengiama po koplyčia, presbiterija arba centrinės navos ir transepto susikirtimo vietoje. Būna įvairaus plano, ne vienos navos. Šiuo metu kripta taip pat gali būti vadinama koplyčia, esanti šventovės apačioje, rūsyje; tenai esančios patalpos, tinkamos susibūrimui, maldai.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
VI a. aplink kriptą pradėta įrengti siaurus koridorius, kurie nuo VII a. buvo praplečiami į platesnę erdvę maldininkams. X-XII a. Italijoje didesnėse bažnyčiose, daugiausia katedrose, po presbiterija buvo statomos skliautuotos, paremtų kolonomis kriptos, kurios sudarė požemines kelių navų halines koplyčias.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kripta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
