Marinidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Lietuviškai naudojamas šio straipsnio pavadinimas yra kilęs iš arabų kalbos Banu Marin

Marîniyûn مرينيون‎
Marinidai
buvusi monarchija
Flag of Morocco 1147 1269.svg
1244 – 1465 Flag of Morocco 1258 1659.svg

Flag of

vėliava

Location of
Marinidų valstybė apie 1348 m.
Sostinė Fesas
Valdymo forma monarchija
Sultonai
 1244–1258 (pirmasis) Abu Jahija Bakras
 1420–1465 (paskutinis) Abdalchakas II Abu Mahometas
Era Viduramžiai
 - Nugali Almochadus 1244
 - Pakeičia Vatasidai 1465 m.
Valiuta Auksinis dinaras

Marinidai (nedidelių genčių konfederacija Beni Marin arab.: مرينيون marîniyûn arba بنو مرين banû marîn) buvo berberų musulmonų dinastija, susikūrusi XIII a. ir valdžiusi šiaurės Afrikoje ir Pirėnų pusiasalyje nuo 1244 m. iki 1465 m. Beni Marin priklausė Zenata[1] genties grupei.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Beni Marin gentis iki XI a. gyveno Libijos, Tuniso ir Alžyro regione, kol Chamadidų (Hammadid) gentis išstūmė į vakarus. XII a. viduryje, kai susikūrė ir greit išplito Almochadų imperija, Marinidai klajojo po Oranijos lygumas. Jau 1145 m., kartu su kitomis Zenata gentimis kovojo prieš Almochadus, bet pralaimėję atsitraukė į Sacharos pakraštį. Nuo 1169 m. Marinidai pradėjo pamažu daryti įtaką Maroko vystymuisi. 1195 m. Marinidai, vadovaujami Maksijaus, dalyvavo šventame kare prieš ispanus ir buvo Almochadų sąjungininkai. XII a. pradžioje gentis įsitvirtino rytų Maroke, tarp Figigo ir Mulujos ir Za (Mulujos intakas) upių. tada niekas negalėjo nuspėti, kad šie neturtingi klajokliai taps Maroko šeimininkais.

Kovos su Almochadų dinastija[taisyti | redaguoti kodą]

1214 m. po kalifo Muhamedo Anasyro mirties, Marinidų vadas Abdal Chakas I-is pasinaudojo Almochadų dinastijos nuosmukiu (Maroką valdė jaunas kalifas Abu Jakubas Jusufas II ir po pralaimėjimo prie Las Navaso de Toloso[2] Almochadai buvo silpni) 1215 m. užkariavo derlingas Tel Atlaso lygumas. 1216 m. Abdal Chakas sumušė Almochadų armiją prie Tazos, o 1217 m. rugsėjį ir prie Feso. Po šių pergalių Marinidams priklausė visos kaimo vietovės, o Almochadai įsitvirtino miestuose, bet turėjo mokėti duoklę Marinidams. 1248 m. kalifas Ali Asaidas puolė Zajanidus, vadovaujamus Abu Jahijos I-ojo (Abu Yahya I bin Zayyan), Alžyre, bet pakliuvo į pasalą ir žuvo. Jo armijos likučiai traukėsi atgal į Maroką, bet tarp Mulujos upės ir Gersifo[3] miestelio buvo sutikti Marinidų armijos ir sunaikinti. Marinidai užėmė Fesą, Tazą, Salę, Rabatą, Meknesą ir lygumas iki Um ar-Rbijos. 1269 m. spalį Marinidų armija, vadovaujama Abu Jusufo Jakubo, užėmė Marakešą. Taip atsirado Marinidų dinastijos valstybė su sostine Fesu.

Marinidų valstybės klestėjimo metai[taisyti | redaguoti kodą]

1276 m. netoli Feso buvo pastatytas naujasis Fesas (Fes Jdid), kuris tapo administracine ir karine Marinidų sostine. Sultonas papuošė šį rajoną gražiais pastatais, buvo pastatyta gynybinė siena, Didžioji mečetė, rūmais, turgus, pirtys ir gyvenamieji namai. Iki 1307 m. Marinidai jau buvo įsitvirtinę vidurio Magrebe. Ali I Abdal Hasano valdymo metais, Marinidų dinastija pasiekė savo galybės piką. 1337 m. buvo užimtas Alžyras. 1340 m. balandžio 5 d. Ali I-is Abdal Hasanas jūros mūšyje prie Gibraltaro nugalėjo krikščionis ir apsupo Tarifą, bet spalio 30 d. pralaimėjo mūšį prie Rio Salado[4] (Battle of Rio Salado) jungtinei Portugalijos ir Ispanijos armijai. 1347 m. rugsėjo 15 d. Ali I-is užėmė Tunisą. Bet 1348 m. balandį sukilo vietinės arabų gentys ir Ali I-is buvo priverstas bėgti iš Tuniso. Antrą kartą į Tunisą sugrįžo Abu Inanas Farisas 1357 m. ir Marinidai valdė visą Magrebą.

Dinastijos valdymo pabaiga[taisyti | redaguoti kodą]

Marinidų valdymas, po 1357 m. prasidėjusių šalyje neramumų, ėmė silpti. Praktiškai šalies sultonus skyrė viziriai, kurie stengėsi sosto įpėdiniais paskirti vaikus arba neįgalius sosto įpėdinius (Abu Farisą Musą buvo iš prigimties neįgalius). Viziriai valdovus dažnai keitė, taip išlaikydami stiprų vizirių klaną. 1420 m. buvo visiškai išžudyta sultono Abu Saido Usmano III-jo šeima, gyvas liko tik vienerių metų jo sūnus Abdalchakas II Abu Mahometas. Našlaičiu pasirūpino Salé valdytojas, Vatasidų giminės atstovas, Abu Zakarija Jahija. Didelių pastangų dėka jis pasiekė, kad Abdalchaką II-jį sultonu pripažintų visos Maroko gentys. Bet faktiškai tai reiškė, kas šalies valdymas perėjo į Vatasidų rankas. Beveik visus valdymo metus Abdalchaką II-jį lydėjo Vatasidų viziriai:

Vatasidų viziriai taip pat mažai rūpinosi imperijos suvienijimu, todėl nuo 1415 m. prasidėjusi portugalų invazija į Maroko Atlanto vandenyno pakrančių uostus, nebuvo sustabdyta. Tik 1458 m. buvo pabandyta atsikratyti Vatasidų aplinkos, bet 1465 m. liaudies sukilimo metu, Abdalchakas II Abu Mahometas žuvo ir taip žlugo Marinidų dinastija. Šalyje įsiviešpatavo anarchija (1465–1472 m.).

Valdovai[taisyti | redaguoti kodą]

Marokas-orn1.png
Maroko istorija
Senovės Libija
Roma > Vandalai
Omejadai > Abasidai
Idrisidų dinastija (780-974)
Kordobos kalifatas
Magravų dinastija (987-1070)
Almoravidų dinastija (1073-1147)
Almochadų dinastija (1147-1269)
Marinidų dinastija (1258-1420)
Vatasidų dinastija (1420-1547)
Sadi dinastija (1554-1659)
Alavitų dinastija (1666-dabar):
Maroko protektoratas
Maroko Karalystė

Pirmoji Marinidų dinastijos krizė

  • Mahometas II Assaidas (Muhammad II as Said) (1359);
  • Ali II Abu Salimas (Abu Salim Ali II) (1359–1361);
  • Abu Umaras Tašufinas (Abu Umar Taschufin) (1361);
  • Abdal Chalimas (1361–1362);
  • Mahometas III Abu Zaijanas (Abu Zayyan Muhammad III) (1362–1366);
  • Abdal Azizas I (Abu l-Fariz Abdul Aziz I) (1366–1372).

Antroji Marinidų dinastijos krizė

  • Mahometas IV Abu Zaijanas (Abu Zayyan Muhammad IV) (1372–1374);
  • Abu l-Abasas Achmadas (Abu l-Abbas Ahmad) (1374–1384) ir (1387–1393);
  • Abu Farisas Musa (Abu Faris Musa ben Faris (1384–1386));
  • Mahometas V (Muhammad V) (1386);
  • Mahometas VI (Muhammad VI) (1386–1387);
  • Abdul Farisas (Abdul Fariz) (1393–1397);
  • Abdal Azizas II (Abdul Aziz II) (1397–1398);
  • Abdalachas (Abdullah) (1398–1399);
  • Abu Saidas Usmanas III (Abu Said Uthman III) (1399–1420);
  • Abdalchakas II Abu Mahometas (Abdalhaqq II) (1420–1465).

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]