Agrochemija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Agrochemija – mokslas, tiriantis cheminių ir biocheminių procesų, vykstančių dirvožemyje ir augaluose, paveikimo būdus, mineralinę augalų mitybą, dirvožemio tręšimą, jo cheminį melioravimą.

Agrochemija – mokslinis žemės ūkio chemizavimo pagrindas. Ji remiasi augalų fiziologija ir biochemija, chemija, fizika, meteorologija, dirvotyra. Agrochemijos tyrimams naudojami chemijos matavimai ir biologijos metodai. Agrochemijos laboratorijose daromos dirvožemio, augalų, trąšų mėginių cheminės analizės. Biologiniais ir laboratoriniais metodais vegetaciniuose nameliuose, bandymų laukeliuose, vėliau dideliuose laukuose tiriama augalų mityba. Nustatant, kiek dirvožemyje yra augalams reikalingų medžiagų ir kaip jas augalai pasiima, naudojamasi žymėtųjų atomų metodu.

Dabartinės agrochemijos problemos: šakninės augalų mitybos gerinimas, trąšų ir dirvožemyje esančių maisto medžiagų efektyvumo didinimas, naujų trąšų rūšių kūrimas, trąšų poveikis aplinkai.

Agrochemijos klausimus nagrinėja Žemės ūkio universiteto Dirvotyros ir agrochemijos katedra, Lietuvos žemdirbystės institutas, kai kurios Vilniaus universiteto katedros, Botanikos institutas. Agrochemija dėstoma Ž. ū. universitete, Vilniaus ped. universitete, Klaipėdos universitete, ž. ū. aukštesniosiose mokyklose.

Lietuvos mokslininkai tyrė durpių naudojimo žemės ūkyje, dirvožemio kalkinimo problemas, fosformilčių, superfosfato, žaliųjų trąšų, skystųjų azoto trąšų naudojimo kai kuriuos klausimus, trąšų efektyvumą, parengė Lietuvos dirvožemių kalkinimo žemėlapį, mikroelementų kiekio dirvožemiuose žemėlapius, išleido knygų apie mineralines ir organines trąšas, amoniako vandenį, mikroelementus, dirvų kalkinimą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

XVIII a. pab. – XIX a. pr. agrochemijos klausimus moksliškai nagrinėjo N. L. Voklenas (Vauquelin; Prancūzija), N. T. Sosiūras (Saussure; Šveicarija), M. Lomonosovas (Rusija). Pirmasis mikslinės agrochemijos pagrindus pateikė (1804) prancūzas N. T. Sosiūras, įrodęs anglies dioksodo augalų org. medžiagos susidarymui. Anglų chemikas H. Deivis (Davy) veikale „ Agrikultūrinės chemijos elementai“ 1813) aprašė atskirų elementų svarbą augalų mitybai. Azoto reikšmę augalų mitybai, ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų simbiozę ištyrė Ž. B. Busengo (Boussingault; Prancūzija, 1834), H. Helrygelis (Hellriegel; Vokietija, 1886), A. Pražmovskis (Prażmowski; Lenkija, (1890), S. Vinogradskis (Rusija, 1893), M. Bejeringas (Beyernick; Nyderlandai, 1901). J. Lybigas (Liebig; Vokietija, 1840) įrodė, kad augalai, be anglies dioksido, asimiliuojamo iš oro, mineralines maisto medžiagas pasiima iš dirvožemio. Jis pasiūlė gaminti superfosafatą. Dž. Losas (Lawes; D. Britanija 1842 m. Anglijoje pastatė pirmąjį pasaulyje superfosfato fabriką. XIX a. II pusėje Vokietijoje, JAV, Rusijoje (E. Engelgartas, K. Gedroicas, P. Kosovičius, D. Mendelejevas, D. Prianišnikovas, K. Timiriazevas) ir kt. šalyse pagausėjo agrochemijos tyrimų ž. ū. bandymų stotyse, aukštosiose mokyklose. 1859 m. vokiečių mokslininkai sudarė augalų auginimo dirbtinėmis sąlygomis maitinamuosius mišinius. XX a. daugelyje šalių sukurta agrochemijos mokslinių tyrimų institutų.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje pirmą agrochemijos knygą 1818 m. išleido Vilniaus universiteto prof. M. Očapovskis („Agrochemijos pagrindai“, lenkų k.). Tręšimo bandymai pradėti Baisogalos bandymų stotyje (įsteigta 1901). Vėliau jie buvo daromi 8 bandymų stotyse (įsteigtos 19221938) ir Vilniaus agrochemijos stoyje (įsteigta 1939). 1928 m. Ž. ū. akademijoje įsteigta agrochemijos katedra. Jos vedėjas V. Ruokis 1936 m. išleido knygą „Trąšų ir tręšimo mokslas“. 19461952 agrochemijos eksperimentus darė Žemės ūkio institutas (Vilniuje), 19521956 LŽI|Žemdirbystės ir dirvožemio institutas (Vilniuje, Trakų Vokėje). Pastarąjį perorganizavus į Žemdirbystės institutą, jo centre (Dotnuvoje) ir Vokės filiale įsteigti tręšimo skyriai (1956), be to, Joniškėlio filiale – agrochemijos laboratorija (1959), Vėžaičių filiale – tręšimo ir kalkinimo sektorius (1967). 1964 m. įsteigtos zoninės agrochemijos laboratorijos Trakų Vokėje, Samališkėje (Klaipėdos rj.) ir Kaune. 1971 m. jos sujungtos į respublikinę laboratoriją (Kaune), kuri 1984 m. perorganizuota į respublikinę ž. ū. chemizavimo projektavimo ir tyrimo stotį, o 1992 m. į Agrocheminių tyrimų centrą.