Činšas
Činšas (vok. Zins, lenk. czynsz, iš lot. census – turto įkainojimas, aprašas) – feodalinių ir vėlesnių laikų Europos žemės renta, baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių, žemės naudotojų, arba laikytojų mokama senjorui, vėliau – žemės savininkui pinigais arba natūra. Jų santykius reguliavo činšo teisė.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šalyse, kuriose nuo XVI a. stiprėjo baudžiava (į rytus nuo Elbės – Vokietija, Lenkija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), činšą daugiausia mokėjo baudžiauninkai. Lietuvoje pirmosios žinios apie činšą (čyžę) yra iš XIV a. pirmosios pusės. Činšas plito plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, žemvaldžiams siekiant gauti kuo daugiau pajamų.
Pagal 1529 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuostatus, kai kuriems valstiečiams nustatytas 1 kapos lietuviškų grašių (tiek kainavo 2 karvės) metinis činšas. Per XVI a. antrosios pusės Valakų reformą panaikinus valstiečių žemės nuosavybės liekanas, činšas galutinai virto pinigine duokle. Činšo teise naudojosi miestelių gyventojai, činšas buvo renkamas iš malūnų, degtinės varyklų, alaus daryklų, smuklių (karčemų), keltų pajamų. Činšą mokėjo smulkieji bajorai, kurie gyveno stambiųjų žemvaldžių valdose.
Mokesčio dydis priklausė nuo žemės ploto, atodirbio rentos dydžio, žemės kokybės, valstiečių ūkių pajėgumo bei našumo, gamtinių sąlygų. Žemaitijoje, kur kitaip, negu kitose Lietuvos dalyse, buvo daugiau smulkiųjų žemės savininkų (bajorų), činšas buvo plačiau paplitęs įvairiuose socialiniuose sluoksniuose. Jau XVII a. pirmoje pusėje Žemaičių vyskupo valdose visai atsisakyta lažo bei palivarkinio ūkio ir pereita prie činšo. Činšiniais tapo ir 1773 m. panaikinto jėzuitų ordino valstiečiai.
Lietuvoje 1861 m. naikinant baudžiavą susidarė činšininkų, valstiečių, pagal sutartis nuomojusių žemę, grupė. Dalis jų, sudarę terminuotas sutartis, gavo teisę žemę išsipirkti. 1864–1866 m. Užnemunėje, 1886 m. kituose Lietuvos kaimuose, o 1926 m. ir miestuose bei miesteliuose nustojus galioti činšo teisei, nebeliko ir činšo.
Mažoji Lietuva
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kitokia činšo raida buvo Mažojoje Lietuvoje. XVIII a. pradžioje lietuviškiausiose Klaipėdos, Tilžės, Ragainės ir Įsruties apskrityse činšą mokančių valstiečių tebuvo apie 6 %, o Prūsijos vokiškosiose apskrityse apie 40 %. Po 1710–1736 m. didžiosios vokiečių kolonizacijos apsigyvenę vokiečiai valstiečiai ilgą laiką temokėjo činšą, o lažo nėjo. Lietuvių lažininkai XVIII a. turėjo mokėti maždaug tokį pat činšą, kaip vokiečiai činšininkai.
XVIII a. pabaigoje Prūsijos karaliui pradėjus domenus nuomoti ar pardavinėti bajorams bei junkeriams, absoliuti dauguma vokiškųjų apskričių, o lietuviškųų apskričių – tik apie 54 % valstiečių tapo činšininkais. Po baudžiavos panaikinimo 1807 m. činšininkai vokiečiai, iš Prūsijos valdžios gavę įvairių privilegijų, greičiau ir geriau už lietuvininkus prisitaikė prie rinkos ūkio sąlygų. Činšas Mažojoje Lietuvoje, kaip ir visoje Prūsijoje panaikintas per 1848–1849 m. Vokietijos revoliuciją.[1]
Kiti mokesčiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Matulevičius, Antanas Tyla. Činšas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 355 psl.