Gėralų mokestis
Gėralų mokestis – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų respublikos mokestis už gėrimus, rinktas nuo XV a. iki 1775 m.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Iš pradžių buvo renkamas kasmet nuo smuklės (karčemos). 1521 m. už vienos rūšies gėrimus smuklė Vilniuje ar Medininkuose mokėjo po kapą grašių. Jei kartu buvo prekiaujama midumi ir alumi, valstybės iždui smuklės savininkas ar nuomininkas (laikytojas) turėjo mokėti 2 kapas grašių. Vėliau įsigalėjo nepastovus, nuo parduotų gėrimų kiekio priklausantis, mokestis. Po XVI a. vidurio Valakų reformos buvo apmokestinta gėrimų gamyba ir importuojami gėrimai.
Privačių bei bažnytinių valdų mokesčiai atitekdavo žemvaldžiams, išskyrus tuos metus, kai jie sutikdavo šį mokestį mokėti valstybei. Nuo 1578 m. iki XVII a. vidurio nuo kiekvieno gėrimų gamybos katilo miestuose ir miesteliuose reikėjo mokėti po 24 grašius, kaimuose – po 12 grašių, už kvortą parduotos degtinės – po 2 pinigėlius. 1649 m. buvo įvestas dvigubas gėralų mokestis.[1]
Mokestį tvarkė Lietuvos didysis iždininkas, kuris šią funkciją paprastai 2 metams išnuomodavo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikams. Per 1773–1775 m. iždo reformas gėralų mokestis įjungtas į bendrą mokesčių nuo visų pajamų sistemą.[2]
Pajamos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Valstybės iždas iš gėralų mokesčio pajamų gaudavo palyginti nedaug:
- 1633–1635 m. – 112 900 auksinų
- 1638–1640 m. – 133 000 auksinų
- 1649–1651 m. – 291 500 auksinų
- 1678–1680 m. – 217 800 auksinų
Kiti mokesčiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Alkoholio ekonomika“. Suarchyvuotas originalas 2016-03-19. Nuoroda tikrinta 2016-03-19.
- ↑ Antanas Tyla. Gėralų mokestis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 592 psl.