Činšo teisė
Činšo teisė – valstiečio teisė naudotis feodalo žeme už piniginį arba piniginį ir natūrinį mokestį – činšą.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atsirado XII a.-XIV a., buvo paplitusi visoje Europoje, labiausiai Prancūzijoje, kur ji vadinosi cenzyva. Pagal činšo teisę naudojimasis žeme yra paveldimas, prievolės – fiksuotos. Valstiečiai, naudojęsi žeme pagal činšo teisę buvo vadinami činšininkais (Čekija, Abiejų Tautų Respublika, Vokietija), cenzitarijais (Prancūzija), cenzuarijais (Anglija).
Činšo teisės plitimas reiškė feodalinių santykių nykimą. Žemę feodalai činšo teisės pagrindu išnuomodavo laisviesiems valstiečiams ir miestiečiams. Rytų Europoje šį procesą pristabdė antroji baudžiavos raida, palivarkinio ūkio kūrimas. Įsigalint kapitalistiniams santykiams ir privačiai žemės nuosavybei činšo teisė pradėjo nykti. Prancūzijoje ji išliko iki 1789–1799 m. Prancūzijos revoliucijos, Vokietijoje buvo panaikinta per 1848–1849 m. revoliuciją.
Lietuvoje činšo teisė įsigalėjo XIV–XVI a. Jos plitimą stabdė baudžiava. Plačiau ji buvo praktikuojama gyvenvietėse, daugiausia miesteliuose, kuriems buvo suteikta Magdeburgo teisė. Užnemunės kaimuose panaikinta 1864 m., miestuose 1866 m. Likusios Lietuvos dalies kaimuose činšo teisė panaikinta 1886 m., miestuose ir miesteliuose – 1926 m. Činšiniai santykiai Lietuvoje galutinai panaikinti 1940 m.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Regina Jasiulevičienė. Činšo teisė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 355 psl.