Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra
55°55′57″ š. pl. 23°19′11″ r. ilg. / 55.93250°š. pl. 23.31972°r. ilg.
Kitos reikšmės – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Šiaulių |
| Dekanatas | Šiaulių |
| Savivaldybė | Šiaulių miestas |
| Gyvenvietė | Šiauliai |
| Adresas | Aušros takas 3 |
| Statybinė medžiaga | tinkuotas mūras |
| Pastatyta (įrengta) | 1626 m. |
| Stilius | renesansas |
Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra – popiežiaus Jono Pauliaus II 1997 m. įsteigtos Šiaulių vyskupijos centras. Po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Kryžių kalne buvo įsteigta Šiaulių vyskupija ir Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai buvo suteiktas katedros titulas. Piligrimai, aplankę Kryžių kalną, dažnai užsuka pasimelsti ir aplankyti Šiaulių katedrą. Vasaros metu piligrimai, atvykę į Šiaulių katedrą, nuo čia dažniausiai pėsčiomis keliauja į Kryžių kalną. Katedra matoma iš tolo, važiuojant visais į Šiaulius vedančiais keliais. Katedros bokšto aukštis 70 m.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Išlikę daug pasakojimų, kodėl būtent šioje vietoje pastatyta Katedra. Legenda sako, kad kartą į Šiaulius atėjo didžiulis jautis ir atsigulęs pailsėti užmigo amžinu miegu. Laikui bėgant, vėjas apnešė jį žemėmis ir taip susidarė aukštumėlė, ant kurios dabar stovi šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedra.
Pirmąją medinę bažnyčią Šiauliuose 1445 m. pastatė Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila. Ji turėjo nuolatinį kunigą. 1617–1626 m. pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Zigmantas Vaza jos išlaikymui 1617 m. skyrė 72 valakus žemės. 1625 m. ant bažnyčios sienos pritvirtintas saulės laikrodis. 1655 m. bažnyčia apdegė. Klebonui 1676 m. nurodyta ją restauruoti.
Nors daugelis Europoje vykusių istorinių procesų į Lietuvą atkeliaudavo pavėlavę dešimtmečiais, dėl to jos istorija nėra mažiau vertinga. Lietuvos architektūros istorijoje gausu įvairių laikotarpių stilių architektūros kūrinių, kurie tiksliai išreiškia savo epochą, tam tikro laikmečio dvasią, architektūros sampratą. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje laikoma ryškiausiu gotikos, Pažaislio vienuolynas – baroko, Vilniaus arkikatedra – klasicizmo stilistikos įsikūnijimu, o Šiaulių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra ryškiausias renesanso epochos kūrinys Lietuvos architektūroje.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus „puikiausia ant visų Žemaičių“ vadintai Šiaulių katedrai beveik 400 metų. Pastatas didingas, įspūdingo aukščio, originalių architektūrinių detalių. Bažnyčia tarsi pritaikyta gynybai – jos pagrindinio fasado erkeriai ir šventoriaus vartų bokšteliai su šaudymo angomis sukuria galingos tvirtovės įspūdį. Šventoriaus vartai, esantys priešais pagrindinį fasadą, pabrėžia bažnyčios gynybinį pobūdį ir yra vieninteliai tokie Lietuvoje. Tokį originalų sprendimą nulėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliojo plėšikus, dažnai bažnyčios nukentėdavo ir per protestantų riaušes.
Bažnyčia įžymi ne vien dėl unikalios architektūros ir meninės vertės. Jos pašventinimas 1634 m. tapo svarbiu įvykiu lietuvių raštijos istorijoje. Kunigo Petro Tarvainio sukurta ir išleista eiliuota panegirika vyskupui „Linksmasis pasveikinimas“ yra pirmasis palyginti sklandaus silabinio eiliavimo pavyzdys lietuvių literatūroje. Nors buvo pašventintas, pastatas dar nebuvo baigtas įrengti, jo architektūrinis vaizdas galutinai susiformavo XVII a. viduryje. Tačiau šis pirminis vaizdas šiandien pakitęs. Katedra buvo niokojama karų ir gamtos stichijų. Renesanso epochai būdingą pastato tūrį pakeitė 1924 m. perstatytos šoninės koplytėlės. Per gaisrą 1944 m. sudegė didelė dalis medinės vidaus įrangos: baldai, meno vertybės, vargonai. Ne kartą teko rekonstruoti bažnyčios skliautus, kurie XIX a. vizitatorių buvo vadinami „nepaprastu menu“. Skaudžiausias buvo 1880 m. liepos 8 d. gaisras. Į bokštą trenkęs žaibas sudegino medinę jo viršūnę ir suniokojo jame įrengtą laikrodį. Laikrodis Lietuvos bažnyčiose – retas reiškinys. Jį įsirengti įstengdavo ne kiekvienas miestas ar miestelis, nepigiai kainavo ir jo išlaikymas. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad šiauliečiai su vaitu Andriumi Gradausku kreipėsi į karalių Vladislovą Vazą, prašydami leisti įrengti bažnyčios bokšte laikrodį. 1643 m. toks leidimas buvo duotas, ir netrukus įmontuotas mechaninis laikrodis bei įrenginys valandoms mušti. Beje, iki šiol pietiniame katedros fasade yra išlikęs saulės laikrodis. Tiksliai nežinoma, kada jis įrengtas. Istoriografijoje yra įsivyravusi nuomonė, kad tai vienas seniausių saulės laikrodžių Lietuvoje, datuojamas 1625 m. ar vėlesne data (tai klaidingai nustatyta bažnyčios pastatymo data, vyravusi XIX a. pab.–XX a. pr. publikacijose), tačiau greičiausiai jis įrengtas daug vėliau, netekus mechaninio laikrodžio.
1820 m. bažnyčiai priklausė Lieporių, Meškuičių, Verdulių, Vijolių kaimai. 1841 m. priklausė 80 valakų žemės, Kužių, Meškuičių filijos. Šiauliuose gyveno 5 kunigai. 1880 m. sudegė bažnyčios bokštas; atstatytas kitokios formos, be kupolo. Po 1896 m. sutvirtintos koplyčios sienos, užmūrytos durys, kitos įtaisytos bažnyčios sienoje. 1944 m. puolant rusų kariuomenei bažnyčia apgriauta.
1951–1953 m. restauruoti skliautai, 1956 m. – bokštas (inž. B. Kriščiūnas, architektas Simonas Ramunis). Nuo 1953 m. restauravimu rūpinosi klebonas Liudvikas Mažonavičius (1919–1983, palaidotas šventoriuje).
1997 m. gegužės 28 d. popiežiaus Jono Pauliaus II įkurta Šiaulių vyskupija. Bažnyčia tapo šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio rūpesčiu pastatui atliktas kapitalinis remontas, įrengtas naujas, šiuolaikinius kanonus atitinkantis altorius. Katedra ir iš išorės, ir viduje išdažyta dviem baltos spalvos atspalviais. Įrengtas išorės apšvietimas, turintis kelias valdymo programas. Šventinis apšvietimas įjungiamas per visas bažnytines ir Šiaulių miesto šventes.
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia renesansinė, lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su šešiasiene apside. Šventoriaus tvora aukštoka, mūrinė, su sargybos bokšteliais kampuose ir šaudymo angomis. Ant pietinės pastato sienos 1625 m. įrengtas saulės laikrodis.
Bažnyčios planas, fasadų kompozicija, siluetas ir interjeras sudėtingesni negu kitų renesansinių bažnyčių. Ji kelis kartus degė. Po paskutinio gaisro per Antrąjį Pasaulinį karą atstatyta tokia, kokia buvo prieš gaisrą. Bažnyčia vienanavė, su transeptu, aštuonkampe presbiterija, fasade – aštuonkampis bokštas su smailėjančia viršūne gerokai aukštesnis negu kitų šios grupės bažnyčių. Iš Eduardo Jono Remerio 1857 m. piešinio matyti, kad anksčiau bokštas buvo tarpsniu žemesnis ir turėjo dviejų pakopų varpo pavidalo šalmą. Bokšto apatinio (keturkampio) tarpsnio kraštuose įkomponuoti bokšteliai – erkeriai, pabrėžiantys portalo kompoziciją. Gausiame pastato dekore vyrauja kolonos, sujungtos arkiniais stogeliais. Bažnyčios sienas iš išorės ir vidaus skaido piliastrai, fasaduose sujungti nedidelėmis sudvejintomis (būdingomis Lietuvos renesansui) arkomis. Tarp piliastrų dvi eilės langų: apačioje – pusapskričių sąramų, o virš jų – apskritų. Transepto galų sienos ir frontonai dekoruoti Šiaurės Europos renesansui būdingais menčių su arkutėmis motyvais.
Bažnyčios nava aukšta, erdvi, bet transeptas į jos erdvę įsijungia nedarniai; transeptą nuo navos skiria lėkštos arkos, todėl susidaro įspūdis, lyg tai būtų du atskiri priestatai. Vargonų choro aukštyje aplink visą bažnyčią eina neplati galerija su medine baliustrada. Galeriją remia platus karnizas. Transepte ji išsiplečia ir sudaro lyg antrąjį aukštą. Bažnyčios cilindriniai skliautai dekoruoti nesudėtingo, kitokio, negu kitų bažnyčių piešinio braukomis. Prieš Antrąjį Pasaulinį karą ant skliautų dar buvo sienų tapybos.
Bažnyčioje virš koplyčios durų angos yra kriauklės motyvo reljefinė puošmena, o virš zakristijos durų angos – apdaila iš tamsaus akmens. Vienų zakristijos durų apdailoje vyrauja orderiniai elementai, kitų apdaila primena medžio drožinius ir metalo kalybą.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.siauliukatedra.lt/apie/ Archyvuota kopija 2018-06-24 iš Wayback Machine projekto.
- Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija 1 tomas, 1987 m., Vilnius.
- Tarybų Lietuvos enciklopedija, 4 tomas, 1988 m., Vilnius.
- Literatūra ir menas, 2007-11-30.