Zališčykai

Zališčykai ukr. Заліщики
Miestas Dniestro kilpoje, kairėje – automobilinis tiltas

Zališčykai 48°38′21″ š. pl. 25°44′14″ r. ilg. / 48.63917°š. pl. 25.73722°r. ilg. / 48.63917; 25.73722 (Zališčykai)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Ukraina
Sritis	Ternopilio sritis
Rajonas	Zališčykų rajonas

Gyventojų (2019)	9 119
Plotas	7,16 km²
Tankumas (2019)	1 274 žm./km²
Altitudė	179 m

Tinklalapis	Miesto tarybos svetainė
Vikiteka	Zališčykai

Zališčykai (ukr. Заліщики) – miestas Ukrainoje, Ternopilio srities pietuose, Dniestro kairiajame krante; to paties pavadinimo rajono centras.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išsistatęs unikalioje vietoje: Zališčykus iš trijų pusių (vakarų, pietų ir rytų) supa tekantis Dniestras, sudarydamas savotišką pusiasalį. Kitas upės krantas, apaugęs bukų miškais, iškilęs apie 300 m, tuo pačiu sudarydamas natūralią užuovėją nuo iš rytų pučiančių šaltų vėjų. Dėl aukščiau paminėtų gamtinių sąlygų Zaleščykuose vyrauja išskirtinis klimatas: malonus 25–30 laipsnių karštis prasideda birželyje ir tęsiasi iki pat spalio–lapkričio sandūros. Garsėja savo vynuogėmis, melionais, arbūzais ir abrikosais, o taip pat ir pomidorais. Apylinkėse vyrauja lapuočių miškai, apie tai primena ir miesto pavadinimas Zališčykai (liet. Už miško).

Per gyvenvietę eina geležinkelis (greitasis traukinys Kijevas–Rachivas ir dizeliniai traukiniai į Kolomiją bei Ternopolį) bei tarptautinis greitkelis E85 Klaipėda–Aleksandropolis (Graikija). Maisto (pieno, konservų ir kt.), lengvoji pramonė.^[1] Veikia vienas kraštotyros ir keturi visuomeniniai muziejai, liaudies kūrybos namai bei biblioteka.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimelis Zalesjė vardu žinomas nuo 1469 m. Iki 1766 m. priklausė Lenkijos karalystei, įėjo į Podolės vaivadijos sudėtį. 1672 m. Zaleščykai priklausė žinomam didikui Stanislavui Janui Konecpolskiui, vėliau – Stanislovui Poniatovskiui (karaliaus tėvui). Pats karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Zaleščykų valdymą perėmė 1766 m., kartu suteikdamas miesto teises (tuo metu ir susiformavo būdingas lenkų miestelio planas – stačiakampė turgaus aikštė su rotuše viduryje ir parapijine bažnyčia prie iš turgaus einančios gatvės).

1750 m. Rudolfas Oettykeras, gretimo Latačo kaimo savininkas, Zaleščykuose įkūrė audimo fabriką, miestelyje iškilo namai darbininkams. Fabrike dirbo persikėlėliai liuteronai iš Saksonijos ir Prūsijos karalystės, kurie melstis keliaudavo į kitame Dniestro krante esantį Filipčės kaimą, priklausiusį Moldavijos kunigaikštystei. 1769 m. kraštą užpuolė Turkija, o 1770 m. jame kilo maro epidemija.

Po Pirmojo ATR padalijimo įėjo į Austrijos imperiją, o nuo 1866 m. – į Austrijos–Vengrijos Galiciją (1809–1815 m. Zaleščykai kaip ir visas Ternopolio kraštas buvo priskirti Rusijos imperijai). 1809 m. birželio 18 d. tarp lenkų sukilėlių ir austrų įgulos mieste įvyko Zališčykų kautynės (vienas iš Varšuvos hercogystės karo su Austrija epizodų). Iki 1918 m. miestas buvo pasienyje tarp Galicijos ir Bukovinos. Nuo 1918 m. kelis mėnesius Zališčykuose įsitvirtino Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos valdžia, vėliau visas kraštas atiteko Lenkijai.

Pastarojoje valstybėje miestas buvo piečiausiu tašku ir dėl savo unikalaus klimato 1928 m. paskelbtas kurortu, vadinamu Lenkijos Meranu. Į Zališčykus vasaros–rudens laikotarpiu pailsėti kasmet atkeliaudavo po kelis tūkstančius turtingų piliečių. Savo paslaugas siūlė du viešbučiai ir karininkų poilsio namai, o taip pat dvidešimt pensionatų. Poilsiautojai dienas leido dviejuose pliažuose: Saulėtame ir Pavėsingame, kartais trumpam išvykdavo apsižvalgyti į gretimą Rumuniją. Zališčykiečių užaugintus vaisius ir daržoves noriai pirkdavo ne tik kurorto svečiai, jie buvo išvežiojami po visą Lenkiją. Armėnas Gžegožas Zarugevičius apylinkėse pasodino vynuogynus, kurie greitai išsiplėtė. Mieste buvo įsteigta šalyje išpopuliarėjusi Sodininkystės mokykla (direktorius prof. Marijanas Litinskis).^[2]

Saugodamasi nuo Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lenkiją užpuolusių Vermachto ir Raudonosios armijos Zalyščikų link traukėsi Lenkijos kariuomenės likučiai. Jie kėlėsi per Dniestrą į Rumuniją, kur buvo internuojami. Liaudies Lenkijos laikais buvo skelbiama, kad 1939 m. rugėjo 17 d. Zališčykai buvo paskutinė vietovė, kurioje dar veikė šalies vadovybė. Dabartiniais istorikai sutaria, kad prezidentas Ignacas Moscickis, vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas maršalas Edvardas Rydz-Smigly, premjeras Felicijanas Slavoj Skladovskis ir kiti pareigūnai, visgi, pervažiavo tiltu į Rumuniją ne Zališčykuose, o gretimuose Kutuose.

Dar 1939 m. rudenį miestą užėmė Raudonoji armija, jis buvo įjungtas į Ukrainos TSR sudėtį. Kai hitlerinė Vojietija užpuolė Sovietų Sąjungą, pastarosios atsitraukiantys kariškiai 1941 m. birželyje nuo tilto į upę įvertė susprogdintus vagonus su politiniais kaliniais.^[3]

1944 m. kovo 24 d. Raudonoji armija miestą nuo nacistinės kariuomenės išvadavo. Pokaryje sugriauti pramonės objektai atstatyti, pradėjo dirbti nauji. Apie 1980 m. Zališčykai vėl tapo klimatiniu kurortu, buvo atidaryti poilsio namai ir vaikų sanatorija. Prieškarinio vaidmens sodininkystė ir daržininkystė jau nebevaidino, išskyrus pomidorų auginimą – šios kultūros gausiai užderėjusius vaisius zališčykiečiai veždavo į daugelį Sovietų Sąjungos turgų.

Po to, kai Ukraina paskelbė nepriklausomybę, miesto įmonės buvo privatizuotos; XXI a. pr. renovuotas senasis miesto parkas.

Turistiniai objektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ATR valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio funduota Šv. Stanislovo bažnyčia (statyta 1763–1828 m.);
XVIII a. kareivinės (dab. proftechninė mokykla);
buv. teismo ir seniūnijos pastatas (vėliau mokytojų seminarija, dabar – viešbutis);
baronų Brunickių ampyriniai rūmai (1831 m. perstatyti iš medžioklės namelio, dabar – ligoninės skyrius);
lenkų „Sakalų“ draugijos pastatas (1903 m., dabar – kinoteatras);
„Liaudies namai“ (1908 m., dabar – paštas);
senas Žemutinis parkas su 45 rūšių 400 išskirtinių medžių.

Norėdami pasigrožėti Zališčykų panorama turistai keliauja į kitoje pusėje išsidėsčiusį Chreščiatiko kaimą, kuriame įrengta apžvalgos aikštelė.^[4]