XIII amžiaus 7-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

XIII amžiaus septintasis dešimtmetis prasidėjo 1261 metais ir baigėsi 1270 metais.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis2 tūkstantmetis3 tūkstantmetis

Amžiai: XII amžiusXIII amžiusXIV amžius

Dešimtmečiai: 2-as 3-as 4-as 5-as 6-as - 7-as - 8-as 9-as 10-as 1-as 2-as

Metai: 1261 1262 1263 1264 1265 1266 1267 1268 1269 1270

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1261[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Metų pr. vokiečių riteriai atsiėmė kuršių Dzintarės pilį; kuršiai pasidavė, o žemaičiai kovojo iki galo ir visi žuvo.
  • Sausio 21 d. – įvyko Pokarvių mūšis, kuriame prūsai, vadovaujami Herkaus Manto, sumušė kryžiuočių kariuomenę. Po šio mūšio, kaip padėkos auką savo dievams, buvo gyvai sudegintas į nelaisvę paimtas riteris Hirtzhalsas von Liebenzellis, keliskart iš eilės kritus burtams jo nenaudai.
  • Romos popiežius Aleksandras IV paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą.
  • Vasario 3 d. žemaičiai laimėjo Lielvardės mūšį su Livonijos ordino riteriais.
  • Rudenį karalius Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiami Treniotos žodžiai Mindaugui: ,,Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.” Treniota kaip LDK submonarchas valdė Vidurio ir Vakarų Lietuvą, t. y. visą tuometinę Žemaitiją.
  • Ldk Mindaugas karui su Ordinu sudarė sąjungą su Novgorodo valdovų Dimitrijumi, Aleksandro Nevskio sūnum.
  • Metų pab. sembai apgulė Karaliaučiaus pilį.
  • VI a. Bizantijos kronikininko Jono Malalos kronikoje „Chronografija“ slaviškoje redakcijoje rastas baltų mitologijai ir religijai svarbus slavų metraštininko įterptas Sovijaus mitas. Kronikoje kalbama apie lietuvių mirusiųjų deginimo paprotį, išvardyti lietuvių dievai.

1262[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausio mėn. įvyko Karaliaučiaus apgultis arba Karaliaučiaus mūšis, kuriame kovėsi Vokiečių ordino kryžiuočiai ir sukilėlių prūsų kariuomenė. Netrukus didelę sembų, notangų, varmių, bartų sukilėlių kariuomenę prie Karaliaučiaus pilies sausio pab. atvedė Herkus Mantas. Sukilėliai sumaniai keliskart šturmavo pilį, bet po kelių dienų pasitraukė. Herkus Mantas buvo sunkiai sužeistas.
  • Sausio 21 d. prie Karaliaučiaus Kalijų kaime, Karaliaučiaus apgulties metu įvyko Kalijų mūšis. Kryžininkai bei kryžiuočiai nugalėjo prūsų sembų sukilėlių kariuomenę.
  • Vienuolis Petras Dusburgietis „Chronicon terrae Prussiae“ mini Lietuvos karaliaus sūnų Treniotą: „Trinota, filius regis Lethowinorum”, kuris sutelkė 30 tūkst. kariuomenę kovai.
  • Birželio 22–23 d. Žemaičių kunig. Treniotos žygyje į Mazoviją talkino Galičio kunig. Švarnas ir, pasak lenkų kronikų, su 30 tūkst. karių sudegino Plocką ir nukovė Mazovijos kunig. Zemovitą I bei paėmė į nelaisvę jo sūnų Konradą. Treniota ne tik Zemovitą I nukirsdino, bet ir liepė sudeginti jo lavoną.
  • Rusų metraščiai rašo, kad Volynės kunig. Vasilko Romanovič atrėmė lietuvių plėšikiškus puolimus ir sutriuškino juos prie Neblio miesto.
  • Rudenį naugardiečiai su lietuvių ir Polocko pulkais (Tautvilas) sutriuškino kalavijuočius prie Jurjevo (Tartu) tvirtovės. (Novgorodo pirmasis metraštis)
  • Metų pab. Ldk Mindaugas išsiuntė kunig. Daumantą į karinį žygį į Brianską. Kronikos mini ir apie Daumanto žmonos įžeidimą.

1263[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausio mėn. Ldk Mindaugas Kulmo žemėjė sudegino Gniezno arkivyskupo valdas.
  • Žemaičių kunig. Treniotos kariuomenė puolė Livoniją, vasario 9 d. naktį buvo sumušta Rygiečių pulkais, pasitraukė.
  • Balandžio mėn. įvyko Liubavos mūšis tarp Herkaus Manto vadovaujamų sukilėlių ir Vokiečių ordino kariuomenių. Pasak Vokiečių ordino kronikininko Petro Dusburgiečio, žuvo Vokiečių ordino vadovybė bei geriausi riteriai.
  • Birželio 13 d. prūsai iškovojo visišką pergalę prie Lobau, į pietus nuo Dravantos ežero. Lietuviai suteikė pagalbą puldami Vėluvos pilį. Ordino pajėgos buvo atblokštos atgal į vakarines pilis – Karaliaučių, Baigą, Elbingą ir kt.
  • Ldk Mindaugas užpuola gudus ir užima Naugardo, Smolensko, Černigovo kunigaikštystes.
  • Mozūrijoje persikėlę per Vyslą Mindaugo kariai įsiveržę Lenkijon užima Lenčicijos kraštą. Ldk Mindaugas tuo metu lieka Lietuvoje prie sergančios žmonos Mortos. Karalienė miršta. Į laidotuves atvyksta velionės sesuo kunig. Daumanto žmona, ją Mindaugas pasilieka sau už žmoną.
  • Rugsėjo 12 d., anot Volynės metraščio, Nalšios kunig. Daumantas susinėręs su Žemaičių kunig. Treniota naktį prie Gardino, karinėje stovykloje, nužudo Ldk Mindaugą ir du jo sūnus Ruklį ir Rupeikį. Mindaugo sesers ir kunig. Skirmanto sūnus Treniota pasiskelbė Ldk (Ldk iki 1264 m.). Šiaurės Rusios metraščiai Mindaugo žudiku laiko Polocko ir Nalšios kunigaikštį Gerdenį.
  • Ldk Mindaugas palaidojamas prie Naugarduko (?), jo garbei supilamas aukštas kalnas. Kita spėjama Mindaugo žūties ir palaidojimo vieta yra Agluona (Latvija), į šiaurės rytus nuo Daugpilio.
  • Po Mindaugo nužudymo valstybėje kilo sumaištis. Ldk Treniota pašalino daugelį galimų kandidatus į Lietuvos valdovo sostą, tarp jų ir savo pusbrolį Polocko kunig. Tautvilą. Tautvilos sūnus Konstantinas su savo dvariškiais iš Polocko pabėgo į Naugardą.
  • Mindaugo sūnus Vaišelga pabėgo į Pinską, kur surenka vietinę kariuomenę.
  • Po Mindaugo nužudymo jo statytoji Katedra Vilniuje buvo paversta į pagonišką šventyklą.
  • Pagudėnų vadas Auktuma su varmių vadu Glapu užėmė Heilsbergo pilį prie Alnos aukštupio. Kryžiuočiai pasitraukė į Elbingo pilį.
  • Pirmojo žygio metu Kretingos pilies ginėjai atrėmė Klaipėdos pilies komtūro vadovaujamą puolimą, o patį komtūrą paėmė į nelaisvę ir sudegino ant laužo (paaukojo dievams). Antrojo žygio metu kryžiuočiai pilies įgulą įviliojo į spąstus, gyventojus išžudė, o pilį sudegino.

1264[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Metų pr. jotvingiai įsiveržė į Sandomiro žemes ir padarė didelių nuostolių.
  • Kunig. Vaišelga su Pinsko kariuomenė grįžta į Naugarduką ir prisijungęs vietinius bajorus žygiuoja į Lietuvą keršyti Daumantui ir Treniotai už tėvo nužudymą, ten užima abu opozicijos centrus Nalšią ir Deltuvą ir taip įtvirtina savo valdžią. Kampanijoje prieš Treniotos likvidavimą Vaišelgai talkina Haličo-Voluinės kunig. Švarnas, su kuriuo kartu vėliau ir valdė Lietuvą.
  • Pavasarį Ldk Treniotą nužudė „einantis į mylnicą“ (t. y. pirtį) Mindaugo tarnai. Lietuvos sostą užėmė Mindaugo sūnus Vaišelga (g. 1223 m., Ldk iki 1267 m.), kuris 1245 m. buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu, krikšto vardas Laurušas. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje.
  • Pavasarį Krokuvos ir Sandomiro kunig. Boleslovas V Drovusis (Bolesław V Wstydliwy) subūręs jungtinę Lenkų žemių kariauną įsiveržia Jotvingių žemėn. Jotvingiai vedami Komanto su Haličo-Volynės kunigaikštystės kariais birželio 23 - 25 d. Bransko mūšyje susikauna su lenkais ir pralaimį.
  • Prūsų sukilėliai buvo užėmę Pagudę. Po to vitingo Divonio ir pagudėnų vado Linkaus didelė kariuomenė įsiveržė į Kulmo žemę. Didžiausios kovos vyko dėl gerai įtvirtintos Christburgo pilies.
  • Pagudėnų vado Auktumos vadovaujami pagudėnai su kitais prūsais sukilėliais puolė Elbingo pilį, bet nesėkmingai.
  • Birželio 4 d. popiežius Urbonas IV pabandė bule paskatinti čekų karalių Pršemyslą II žygiui prieš „rusų schizmatikus ir lietuvius, kurie ne tiek garbina dievą, kiek teršia jo vardą“ ir žadėjo pripažinti jo užimtas Lietuvos ir Rusios žemes.
  • Sambijos prūsai su lietuviais ir žemaičiais prie Vellavias pilies ties Pregelio upe sumuša kryžiuočius vedamus magistro Henrici Tupodel’io. Po prūsų bandymo atgauti laisvę čia atvyko daug kunigaikščių, būtent hercogas Albrechtas iš Braunšveigo, landgrafas Albertas Išsigimėlis iš Tiuringijos.
  • Gruodžio 28 d. Polocko ir Nalšios kunig. Gerdenis sudarė su Livonijos ordinu bei Rygos miestu taikos sutartį, kuria visų polockiečių bei vitebskiečių vardu Livonijos ordino naudai atsisakė savo teisių į Latgalą.

1265[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vokiečių ordinas pastatė Tepliuvą, vėliau Labguvą ir užvaldė Vėluvą. Visose šiose vietose anksčiau stovėjo prūsų, lietuvių valdovų pilys.
  • Ldk Vaišelga sudarė taikos sutartis su Vokiečių ordinu.
  • Ldk Vaišelga kartu su kunig. Švarnu puolė Sandomiro žemę Lenkijoje keršydami už jotvingių nusiaubimą 1264 m. Lenkai jų puolimą atremė.
  • Mindaugo žudikas kunig. Daumantas su 300 šeimų pabėgo į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties (1299 m.).
  • Ldk Vaišelga iš Novgorodo ir Pskovo pakvietė stačiatikių šventikus, žinančius lietuvių kalbą pamokslavimui.
  • Nujausdamas savo valdžios griovimą, Sambijos valdovas Krive-Krivaitis Alepsas paliko Nadruvos Ramovė, apsikrikštijo ir pabėgo pas kryžiuočius, vėliau į Lietuvą. (Schütz Caspar, Historia Rervm Prvssicarvm)
  • Susirūpinus senosios pagoniškosios religijos konsolidavimu, Šventaragio sūnus kun. Gerimundas pastate didėlę mūrinę Perkūno šventyklą Vilniuje. Tai aprašė XVII a. pabaigos Johano Frideriko Rivijaus kronika.
  • Šventaragio slėnyje greta Perkūno šventyklos pastatoma pirmoji dangaus kūnų stebykla kalendoriui tvarkyti.

1266[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Ldk Vaišelga kariauja su Pskovu. Vaišelga valdė neilgai, nes buvo davęs žodį soste būti tik trejus metus.
  • Kunig. Daumantui su pskoviečiais nusiaubė Gerdenio valdas Nalšioje ir paėmė į nelaisvę jo žmoną ir du sūnūs. Kunigaikščiai Gotartas su Gerdeniu, surinkus 700 karių, persekiojo juos iki Dauguvos. Birželio 18 d. kunigaikščiai Gotartas, Liumbis ir Liugaila patekę į Daumanto karių pasalą žuvo.
  • Lenkai užpuola kunig. Švarno valdas Galicijoje ir vedami Krokuvos vaivados Petro Palatino birželio 19 d. prie Vartų laimi mūšį prieš jungtinę lietuvių-rusų kariauną. Krokuvos ir Sandomiro kunig. Boleslovas V Drovusis (Bolesław V Wstydliwy) atsisako ekspedicijų į Jotvą.
  • Po prūsų bandymo atgauti laisvę, čia atvyko daug kunigaikščių ir markgrafas Otonas III iš Brandenburgo.
  • Kostromos kunig. Vasilijus kovoje prieš Suzdalę ieškodamas atramos, vedė Lietuvos sritinio kunig. Vytauto dukrą.
  • Žiemą kunig. Daumantas su pskoviečiais vėl siaubė šiaurės rytų Lietuvą.

1267[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Po prūsų bandymo atgauti laisvę, čia atvyko daug kunigaikščių ir, jau antrą kartą, Bohemijos karalius Otokaras II. Juk popiežius savo Kryžiaus bulėmis paragino visą pasaulį į kovą prieš pagonis ir leido Bohemijos karaliui užsikariauti „lietuvių ir sūduvių kraštą“.
  • Mirus Rytų Pamario kunig. Sventopelkui 1266 m., valdžią perėmė jo sūnūs. Jie taip pat palaikė prūsus ir kartų pradėjo blokuoti laivininkystę Vyslos upe, taip atkirsdami Ordiną nuo jūros keliais teikiamos paramos.
  • Ldk Vaišelga grįžo į Ugrovsko stačiatikių vienuolyną, o valdžią perdavė savo sesers vyrui, Volynės kunig. Danieliaus sūnui Švarnui (Ldk 1267–1269 m.). Tai buvo nesėkmingas žingsnis, nes Vaišelgą netrukus, balandžio 18 - 23 d. susitikimo Vladimire metu, nužudė Švarno brolis Levas Danilovičius už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą. Vaišelga palaidotas prie Voluinės Vladimiro Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų soboro. Žuvus paskutiniam Mindaugo sūnui, tiesioginių jo palikuonių daugiau nebeliko.
  • Pasak rusų Voskresensko metraščio lietuvių kunig. Vitas (Vidas, Romanas, pravardė „Vilkas“) valdė LDK iki jo sūnaus Traidenio.
  • Birželį kunig. Daumantas su pskoviečiais ir naugardiečiais suruošė žygį į šiaurės rytų Lietuvą, per kurį Nalšios ir Polocko kunig. Gerdenis žuvo.
  • Lietuvos žemės valdovu išrenkamas Šventaragis, kun. Utenio sūnus. (Bychovco kronika)
  • Metų pab. Livonijos ordinas, kuriam vadovavo Konradas fon Mandernas, vėliau Otas fon Lautenbergas, vėl užkariavo šiaurinius kuršius. Dėl sukilimo Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupas nepajėgė vietos gyventojų priversti duoti didelių duoklių. Jų teises ir pareigas nustatė kuršių teisė ir pasidavimo vokiečių feodalams sutartis.

1268[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Sausį popiežius Klemensas IV leido Olomouco vyskupui išplėsti savo dvasinę valdžią ir į Galindą, Sūduvą bei Lietuvą, – „jei šie kraštai bus užkariauti Čekijos karaliaus“.
  • Sausio 20 d. Popiežius Klemensas IV vienoje savo bulių Čekijos karaliui Pšemislui Otokarui II pavedė „pastatyti joje [Lietuvoje] karalystės sostą“, kaip tai buvo „valdant šviesios atminties Mindaugui“, kuris „galop kažkokių pragaišties sūnų buvo žiauriai nužudytas“.
  • Bohemijos karalius Otokaras II atžygiavo su savo kariuomene į Prūsiją, bet dėl šiltos žiemos nelabai ką galėjo padaryti. Jam pavyko panaikinti Vyslos upės blokadą, tačiau su savo kariuomene jis pasitraukė.
  • Prūsijoje sukyla pagudėnai su Linkumi ir prūsai su Divoniu. Prie Marienverderio prūsai sumušami. Prūsų dvasia visiškai palūžta kai Karaliaučiuje apsikrikštija pats Krivė Krivaitis. Prūsams pagalbon atskuba žemaičiai. Prie Zirgūnės upės jie sumuša ordino karius.
  • Kunig. Traidenis atsiunčia į pagalbą sūduviams karių. Susijungusios sūduvių ir lietuvių kariuomenės nusiaubia beveik visa Mozūriją, Kujaviją ir Lenčicą. Įsiveržę Lietuvon totoriai priverčia lietuvius grįžti kautis su jais.

1269[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Rugpjūčio 12 d. mirė Švarnas Danilovičius (kr. vardas Jonas), Chelmo ir Galicijos kunig., Ldk 1267–1269 m., vedė Mindaugo dukrą, palaidotas Chelme (dab. Chełmnas, Lenkija). Švarnas net nebuvo išvykęs į Lietuvą.
  • Lietuvoje į valdžią atėjo Sūduvos kunig. Traidenis (Skalmanto s.) (Ldk iki 1282 m.). Mindaugo giminei priešiškos politinės grupuotės lyderis. Traidenis buvo nuoseklus pagonybės šalininkas ir antivokiškos baltų laisvės kovos rėmėjas, taip pat talentingas karvedys.
  • Švarno brolis Haličo-Voluinės kunig. Levas Danilovičius pretendavo į Lietuvos sostą, dalyvavo kariniame rusų ir totorių žygije į Jotvą.

1270[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vasario 16 d. Karusės mūšisLDK kariuomenės mūšis su Livonijos ordino ir Danijos jungtine kariuomene ant užšalusios Baltijos jūros ledo, įvykęs ties Karuse Vakarų Estijoje. Lietuviai smarkiai sumušė Livonijos kryžiuočius, žuvo 52 riteriai ir 600 paprastų karių. (Eiliuotoji Livonijos kronika)
  • Lietuviai ir žemaičiai sumuša Žemaitijoje miečeivius, kur mūšyje kartu su 20 brolių nukaunamas Livonijos krašto magistras Andreas von Westfalen‘as.