Chulagu
| Chulagu | |
|---|---|
| |
| Chulaguchano pavaizdavimas iš XIV a. | |
| Gimė | apie 1217 m. |
| Mirė | 1265 m. vasario 8 d. (48 metai) Maraghė |
| Palaidotas (-a) | Urmijos ežero Šahi saloje |
| Tautybė | mongolas |
| Pareigos | mongolų karo vadas, valdovas |
Chulaguchanas (g. apie 1217 m.; m. 1265 m. vasario 8 d.) – XIII a. mongolų karo vadas (chanas), vykdęs karines kampanijas Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Labiausiai žinomas dėl 1258 m. Bagdado užėmimo.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Chulagu buvo Temudžino (Čingischano) anūkas. Jo tėvas – chanas Tolujus, motina – Sorkaktani Beki, tarp brolių buvo Munkė, Arigbuga ir Chubilajus. 1253 m. chaganas Munkė pavedė Chulagu užkariauti musulmoniškas valstybes Azijos vakaruose. Chulagu pasiekus Chorasaną, Azerbaidžano, Širvano ir Girdžistano valdovai jį pasitiko ir pasiūlė savo sąjungą.[1] 1255 m. Chulagu vedama kariuomenė atakavo asasinų ordiną Šiaurės Persijoje. Po 1256 m. Alamuto užėmimo suimtą ismailitų vadą Ruknudiną Kuršachą su artimaisiais pasiuntė pas Munkę su nurodymais juos nužudyti pakeliui. Po to nukreipė savo kariuomenę link Bagdado. Kalifui Al Mustasimui Bilahui buvo pasiūlyta pasiduoti, tačiau jis to atsisakė. Kalifas ignoravo savo generolų raginimus kuo greičiau įtvirtinti miestą ir naiviai pasikliovė kalifo vardo autoritetu musulmonų pasaulyje. Egipte tuo metu neseniai valdžią buvo paėmę mameliukai, kurių kalifas nekentė ir neprašė pagalbos. Per vėlai buvo susirūpinta miesto gynyba ir 1258 m. sausį prieš 120 000 mongolų armiją buvo surinkta tik 50 000 gynėjų. 1258 m. vasario 10 d. mongolai pralaužė miesto gynybą. Naikinimas ir plėšimas truko 8 dienas, didesnioji dalis iš kelių šimtų tūkstančių miesto gyventojų žuvo, kalifas nužudytas, buvo sudegintos bibliotekos, mečetės ir medresės. Bagdadas prarado kultūrinio islamo pasaulio centro reikšmę. Iš Bagdado prisiplėštas brangenybes ir verges Chulagu išsiuntė Munkei.
Bagdado sunaikinimas turėjo Chulagu neigiamų padarinių, nes tuomet Aukso ordos chanas Berkė buvo atsivertęs į islamą ir buvo pasibaisėjęs Chulagu armijos barbariškumais. Siekdamas sustabdyti Chulagu atakas prieš kitus musulmonus Berkė pats pradėjo karinius veiksmus prieš jį ir parėmė mameliukus, kas privedė prie pirmojo karo tarp mongolų karo vadų. Pats Chulagu buvo budistas, jo mylima žmona Doguz ir artimiausias generolas Kitbuga – krikščionys (nestoriečiai). Jie ragino Chulagu bendradarbiauti su Akros riteriais toliau kariaujant Artimuosiuose Rytuose. Mosulo, Persijos ir Rumo seldžiukų valdovai pasiūlė savo sąjungas.[2] 1260 m. sausio 25 d. Chulagu kariuomenė užėmė Alepą, kovo 2 d. – Damaską. Buvo užimti ir sunaikinti Nusaibinas ir Haranas. Po to armija buvo nukreipta į Chorasaną. Tuo metu atėjo žinia apie chagano Munkės mirtį. Kaip Čingischano palikuoniui jam buvo privaloma grįžti į Mongoliją. Chulagu nepaisė patarimų nevykti ir su didžiąja kariuomenės dalimi išžygiavo. Į Mongoliją Chulagu avyko gerokai pavėlavęs įsikišti į kovą dėl chagano sosto tarp Arigbugos ir Chubilajaus. Sirijoje jis paliko menką armijos kontingentą, vadovaujamą Kitbugos.
Naujas Egipto sultonas Kutuzas buvo gavęs Chulagu laišką, kuriame buvo rašoma: Tai yra žodis to, kuris valdo pasaulį. Sugriauk savo sienas ir pasiduok. Jei tai padarysi, pažadu taiką. Jei ne, įvyks tai, kas įvyks, ko mes nežinome. Tik vienas Dangus žino.[3] Kutuzas liepė nužudyti pasiuntinius ir pasinaudojo proga, kai Chulagu pagrindinių pajėgų nėra. Akros kryžiuočiai tuo metu jau kaip pagrindinę grėsmę sau pradėjo matyti mongolų užkariautojus ir netrukdė Kutuzo armijos žygiui, nors tiesiogiai neparėmė. Egipto ir mongolų pajėgos susikovė 1260 m. rugsėjį Ain Džaluto mūšyje Galilėjoje, kuriame Kutuzas pasiekė triuškinamą pergalę prieš mongolus ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kada mongolų ekspansija buvo sustabdyta. 1262 m. grįžęs į savo įkurtą Ilchanatą Chulagu įsivėlė į karą su Ordos chanu Berke. Pasak kronikų, Berkė pasakė: Chulaguchanas nužudė Bagdado kalifą ir daug musulmonų be jokios prasmės. Aš atkeršysiu jam už visus jo nusikaltimus. Chulagu mirė 1265 m. vasario 8 d. savo sostinėje Maraghėje būdamas 48-erių komoje iš įsiūčio, kai sužinojo, kad jo pasiųstas generolas į Siriją sukelti vietos gentis prieš Berkę pats su jomis sukilo prieš jį.[4] Buvo palaidotas pagal mongolų papročius paaukojant žmones. Maraghėje jis buvo įsteigęs planetariumą, kuriuo naudojosi Nasiras al Dinas al Tusis ir kiti mokslininkai. Po jo mirties Azerbaidžane, Irane, Irake valdė jo palikuonys Chulaguidai. Tiesioginiu įpėdiniu tapo jo sūnus Abaka.