Protorenesansas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šv. Minijaus bažnyčia Florencijoje

Protorenesansas – italų kultūros istorijos laikotarpis (XIII a. vidurys – XIV a. pradžia) prieš renesansą; šio laikotarpio italų architektūros bei dailės stilius. Italijos meno periodizacijoje protorenesanso laikotarpis apima dučento pabaigą ir trečentą.

Protorenesanso menas susiklostė veikiamas vis stiprėjančio antifeodalinio judėjimo, spartaus miestų, prekybos ir amatų augimo, turėjo sąsajų su romaniniu, gotikos ir Bizantijos menu. Protorenesanso architektūrai ir dailei būdingas romantinis jausminis tikrovės traktavimas, pasaulietinės tendencijos, antikos meno motyvai. Protorenesanso architektūroje susiformavo vadinamasis inkrustacinis stilius. Pastatų sienos neretai būdavo skaidomos į stačiakampio, apskritimo ar rombo formos plokštumas, pabrėžiančias statinio tektoniką, naudojami antikinių orderių elementai, pastatai dažnai būdavo puošiami spalvoto marmuro ornamentais. Protorenesanso skulptūrai būdingas žmogaus kūno formų tikroviškumas ir išraiškingumas, tapybai – monumentalumas, dekoratyvumas, psichologinis įtikinamumas.

Menininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi šio laikotarpio kūrėjai: skulptoriai N. ir Dž. Pizanai, tapytojai Džotas, Pjetras Kavalinis ir Dučas, skulptorius ir architektas Arnolfas di Kambijus. Tapyboje reikšmingiausios buvo Florencijos ir Sienos dailės mokyklos.

Protorenesansas paskatino ankstyvojo renesanso susiformavimą.[1] Ir XV a. pirmoje pusėje kūrė menininkai, kurių estetika dar buvo tampriai susijusi su protorenesanso − Lorenzo Monaco, Gentile da Fabriano, Pisanello.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Protorenesansas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 235 psl.