Šv. Pranciškus Asyžietis
| Šventasis Pranciškus Asyžietis lot. Franciscus de Assisi | |
|---|---|
| |
| Šv. Pranciškus Asyžietis | |
| Gimimo vardas | it. Giovanni |
| Visas vardas | it. Giovanni Francesco di Pietro di Bernardone |
| Gimė | 1181 m. arba 1182 m. Asyžiuje, Spoleto kunigaikštystė |
| Mirė | 1226 m. spalio 4 d. (~45 metai) Asyžiuje, Popiežiaus valstybė |
| Šventasis | |
| Globoja | Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas |
| Veikla | vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) bei prisidėjęs prie Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordino įkūrimo. |
 Vikiteka |
Šv. Pranciškus Asyžietis |
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite. |
Šventasis Pranciškus Asyžietis (lot. Franciscus de Assisi, Franciscus Assisiensis, Pranciškus Asyžietis gimė kaip Giovanni di Pietro di Bernardone (liet. Jonas, Petro sūnus, Bernardo anūkas) (g. tarp 1181 m. gruodžio mėn. ir 1182 m. rugsėjo mėn. Asyžiuje, Spoleto kunigaikštystė (dabartinė Italija) – m. 1226 m. spalio 4 d. Asyžiuje, Popiežiaus valstybėje (dabartinė Italija)) – vienuolis, katalikų šventasis, įkūręs Mažesniųjų brolių ordiną (labiau žinomas kaip pranciškonų ordinas) bei prisidėjęs prie Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordino įkūrimo. Yra Italijos, gyvūnų, katalikybės plėtros, gamtosaugos ir prekybininkų globėjas. Jo relikvijos saugomos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilikoje.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) gyvenimo chronologija:
Tarp 1181 m. gruodžio mėn. ir 1182 m. rugsėjo mėn. Asyžiuje, turtingo pirklio šeimoje, Joanna Pica De Bourlemont pagimdė sūnų ir pakrištijo jį vardu Giovanni (liet. Jonas). Tėvas Pietro di Bernardo di Moricone tuo metu buvo Prancūzijoje, verslo reikalais, o grįžęs davė dar vieną vardą - Pranciškus (it. Francesco).
1202 m. vyksta karas tarp Asyžiaus ir Perudžos miestų. Asyžiečiams pralaimėjus, Pranciškus metus praleidžia įkalintas Perudžoje. Tėvas jį sergantį išperka iš nelaisvės.
1204–1205 m. ilgai trunkanti liga. Prasideda ryškios permainos jo gyvenime.
1205 m. Šv. Damijono bažnytėlėje išvysta regėjimą, kurio metu Kristus pakviečia jį eiti ir atstatyti Bažnyčią. Konfliktas su tėvu dėl vargšams išdalinto turto.
1206 m. Asyžiaus vyskupo teisme bylinėdamasis su tėvu atsisako teisių į turto paveldėjimą. Apsivelka atsiskyrėlio abitą, imasi atstatyti Šv. Damijano bažnytėlę. Atstato San Pietro ir Porciunkulės bažnytėles.
1208 m. per šventąsias Mišias išgirdęs Evangeliją pagal Matą (10,9-10) suvokia, kad jo tikrasis pašaukimas yra Evangelijos skelbimas visai kūrinijai. Prie Pranciškaus prisideda pirmieji bendražygiai. Tų pačių metų pavasarį jie po du leidžiasi į pirmąją apaštalinę misiją.
1209 m. pradžioje bendruomenėje jau dvylika brolių. Pranciškus parašo trumpą regulą ir iškeliauja į Romą, kur gauna popiežiaus Inocento III palaiminimą jų bendruomenės gyvenimo būdui bei leidimą pamokslauti. Manoma, kad tais pačiais metais įkuriamas trečiasis pranciškoniškas ordinas-pranciškonai pasauliečiai.
1212 m. padedant Šv. Pranciškui, Porciunkulėje Šv. Klara pradeda Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Šie metai laikomi Pranciškaus įkurto II – ojo ordino, kuriam prigijo Šv. Klaros neturtėlių seserų ordino vardas, atsiradimo data.
1213 m. grafas Orlandas Pranciškui padovanoja La Vernos kalną atsiskyrėlio būstui.
1215 m. įvyksta visuotinis Laterano IV susirinkimas, kuriame nubrėžiamos svarbios gairės to meto Bažnyčios atnaujinimui. Manoma, kad ir Pranciškus galėjo jame dalyvauti.
1216 m. Perudžoje iš popiežiaus Honorijaus III Pranciškus gauna leidimą Porciunkulės atlaidams.
1217 m. įvyksta didžioji Sekminių palapinių kapitula, kurios metu dalyvavo jau apie 5 000 brolių. Pirmosios misijos anapus Alpių.
1219 m. į Maroką išvyksta būsimieji pranciškonai kankiniai. Kryžiaus žygio metu Pranciškus keliauja į Akrę ir Damietą, kur susitinka Egipto sultoną Melek el Kamel.
1220 m. dėl kilusių vidinių įtampų bendruomenėje Šv. Pranciškus atsisako vadovavimo ordinui. Jį pakeičia Pietro Katani, o nuo 1221 m. − brolis Elijas.
1223 m. parašo galutinę ordino regulos redakciją, kurią savo bule „Solet annnuere“ patvirtina popiežius Honorijus III.
1224 m. ant La Vernos kalno gauna stigmas − Kristaus kančios žaizdas savo kūne.
1226 m. spalio 3 d. vakare (po saulės laidos pagal viduramžių liturginį kalendorių jau buvo 4 d.) miršta Porciunkulėje.
1228 m. popiežius Grigalius IX Asyžiuje savo bule „Mira circa nos“ Pranciškų paskelbia šventuoju.
Vienuolių ordinai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šv. Pranciškaus dvasingumu paremti įsteigti trys pranciškoniškosios šeimos ordinai:
- I: Mažesniųjų brolių ordinas (OFM), Mažesniųjų brolių konventualų ordinas (OFM Conv) ir Mažesniųjų brolių kapucinų ordinas (OFM Cap)
- II: Šv. Klaros Neturtėlių seserų ordinas
- III: Pasauliečių pranciškonų ordinas (OFS) ir Trečiasis reguliarusis ordinas (TOR). Pranciškoniškasis jaunimas (Jaupra, Youfra) yra Pasauliečių pranciškonų ordino dalis.
Bažnyčios Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Subačiaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
- Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie Italijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |
