XIII amžiaus 5-as dešimtmetis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

XIII amžiaus penktasis dešimtmetis prasidėjo 1241 m. ir baigėsi 1250 m.

Tūkstantmečiai: 1 tūkstantmetis – 2 tūkstantmetis – 3 tūkstantmetis

Amžiai: XII amžius – XIII amžius – XIV amžius

Dešimtmečiai: 10-as 1-as 2-as 3-as 4-as - 5-as - 6-as 7-as 8-as 9-as 10-as

Metai: 1241 1242 1243 1244 1245 1246 1247 1248 1249 1250

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1241[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Pavasarį mongolai nusiaubia Galicija ir kovo 22 d. sugriauna Krokuva, sunaikina Gardiną. Mongolų plešikiškas antpuolis į Mazoviją ir Prūsiją.
  • Balandžio 9 d. Silezijoje mūšyje prie Legnicos, mongolai visiškai sutriuškino jungtine lenkų, čekų ir vokiečių kunigaikščių kariuomenė. Kita mongolų ordų kolona užgriuvo Vengriją.
  • Liepos 7 d. popiežius Grigalius IX bulė Norvegijos karaliui su pasiulymų padėti kryžiaus žygiui „prieš pagonius kaimyninėse žemėse“.
  • Pomeranijos kunig. Sventopelkas (Świętopełk II Wielki) palaikė prūsus jų kovoje, išsiuntė pasiuntinius pas popiežių, kad šis apsaugotų prūsus nuo Vokiečių ordino. Bet jiems nepavyko ką nors pasiekti.
  • Vokiečių ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė Varmę, Notangą ir beveik visą Bartą.
  • Atėjusio į Novgorodą prūsų karvedžio Glando Kambilo Divono sūnaus (Гландо Камбило, сына Дивона), atsivertimas į stačiatikybė Ioano vardu, Romanovu giminės pradininko.
  • Rugpjūčio 21 d. Reikjacholte mirė islandų skaldas, prozaikas, istorikas ir politikas Snorri Sturlusonas (Snorri Sturluson). Žinomas jo pasakojimas apie kelionė per Europos šiaurę, kurioje jis Vilniaus (Velni) apylinkėse sutiko savo žemiečių ir su jais susikalbėjo.

1242[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Balandžio 5 d. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunig. Aleksandras Neviškis (Nevskis).
  • Balandžio 19 d. Ditrichas fon Griuningenas iš popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio išsirūpino koncesiją užkariauti Kuršą, kuris buvo laikomas tiesiogine popiežiaus valda. Livonijos ordino valdomą Pietų Kuršą puldinėjo žemaičiai.
  • Vasarą sąjungoje su pomorėnų kunig. Sventopelku, prasidėjo prūsų sukilimas prieš Ordiną. Ordino valdžia krašte išsilaikė tik vakarinėje pakrantėje – Baigoje, Elbinge, Torūnėje, Kulme ir Redene.

1243[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys ketvirtadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Lietuvos valdžion pateko Nadruva. Tuo metu Lietuvai kartu su Sūduva priklausė ir visa Galinda. Iki XIII a. 8 dešimtmečio dalis Prūsos priklausė LDK.
  • Popiežius Inocentas IV Prūsiją pripažino popiežiaus lenu ir Vokiečių ordino užkariautoje Prūsijoje įsteigė keturias vyskupijas – Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos. Tai sukėlė imperatoriaus ir Ordino riterių nepasitenkinimą.
  • Birželio 15 d. mūšyje prie Renzeno ežero (Pavyslyje) prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenė sumušė kryžiuočius. Žuvo Vokiečių ordino maršalas ir visi Kulmo pilies kryžiuočių riteriai.
  • Polocko soste jau sėdėjo Lietuvos kunig. Tautvilas – jis buvo kunig. Brečeslavo Vosilkovičiaus žentas. Taip Polocko kunigaikštystė perėjo LDK kaip daline kunigaikštystė.
  • Lietuviai kartu su jotvingiais padėjo Konradui Mazoviečiui kovoti dėl Krokuvos kunigaikščio sosto.

1244[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Birželio mėn. prūsai sumušė Vokiečių ordino kariuomenę prie Rensės ežero Kulme ir Vokiečių ordino kapitula atstatydino didįjį magistrą Gerhardą Malbergą. Heinrichas Hohenlojė prieš prūsus pasiuntė Prūsijos krašto magistro Popomo Osternacho vadovaujamus kryžininkus.
  • Liepos 15 d. – popiežius Inocentas IV siuntė savo pasveikinimus ir palaiminimą tikintiesiems, gyvenantiems Lietuvoje. Jo pavedimu 1243-1245 m. dominikonai surengė kryžiaus žygius į Livoniją ir Prūsiją.
  • Livonijos ordino magistras Ditrichas fon Griuningenas pastatydino Kuldygos pilį bei sutvirtino užgrobtą kuršių Embutės pilį ir metų pabaigoje prie savo valdų prijungė didesnę Šiaurės Kuršo dalį.
  • Prieš Livonijos ordino valdžią sukilusiems pietiniams kuršiams pasiprašius Ldk Mindaugo globos, žiemą pastarojo vadovaujama LDK kariuomenė Pietų Kurše laikinai įtvirtino Ldk administraciją. Eiliuotoji Livonijos kronika Mindaugą apibūdino kaip ,,aukščiausiąjį karalių”.

1245[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys sekmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

LDK[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Metų pr. Ldk Mindaugo vedami lietuviai apgulė livoniečių Embutės pilį Kurše, bet netikėtai iš pasalų užpulti palyginti negausių priešo pajėgų, pralaimėjo. (Eiliuotoji Livonijos kronika)
  • Suaktyvino veiksmus prūsų sąjungininkas Rytų Pamario kunig. Sventopelkas. Prie Švetzės pilies Vyslos žemupio kairiajame krante Heinricho Hohenlojės kariuomenė sumušė Sventopelko pajėgas.
  • Visą eilė pergalių kunig. Aleksandras Nevskis atrėmė Lietuvos užpuolimus, vadovaujamus Ldk Mindaugo. Pagal metraštininko pasakojimus, lietuviai įkrito į tokia baimė, kad pradėjo gerbti jo vardą «блюстися имени его». Mūšyje su naugardiečiais žuvo daugiau nei 8 lietuvių kunigaikščiai.
  • Prūsai krikščionis Liono I susirinkime pranešė apie Vokiečių ordino plėšymus ir žudynės Prūsijoje.
  • Birželio 21 d. Imperatoriaus Frydricho II dekretas, skelbiantis, kad Kuršas, Žemaitija ir Lietuva priklauso imperijai, liko tuščiu popiergaliu. Kiršindami savo globėjus, kryžiuočiai sugebėjo išvengti kontrolės.
  • Vyriausias Ldk Mindaugo sūnus Vaišelga buvo vietininkas Naugarduke (Juodojoje Rusioje), apsikrikštijo stačiatikiu (krikšto vardas Laurušas).
  • Gruodžio 4 d. Lione (Prancūzija) mirė pirmasis Prūsijos vyskupas (nuo 1215 m.) Kristijonas Olyvietis. 1233 m. pateko į prūsų nelaisvę, bet po 5 metų buvo paleistas už popiežiaus išpirką. Nelaisvėje jis gerai susipažino su prūsų buitimi, kultūra ir papročiais. Išėjės į laisvę, aprašė prūsų istoriją, gyvenimą ir legendos (neišliko).

1246[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys pirmadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

1247[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys antradienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Į Prūsiją vėl atvyko daug kryžininkų, kuriems vadovavo Ditrichas fon Griuningenas. Su prūsais kovota vadinamuoju kraujo ir ugnies, arba „mortelle“ karu. Prieš nekrikštus leista naudoti ir 1139-aisiais II Laterano bažnytinio susirinkimo uždraustą arbaletą, pribaigti sužeistuosius, šimtais gyvus deginti belaisvius ir t. t. Visomis tomis galimybėmis kryžiuočiai noriai naudojosi.
  • Popiežius Inocentas IV paskyrė pranciškoną Henriką iš Liuksemburgo vyskupu Žiemgaloje.
  • Haličo-Volynės dk Danielius Haličietis su brolių Vasilko sutriuškino lietuvius prie Pinsko. Sužeistas kunig. Lengvenis išsigelbėjo. (Volynės metraštis)

1248[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo keliamieji metai, prasidedantys trečiadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Ldk Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedvydą (Edivydą) bei jų motinos brolį Žemaitijos kunig. Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir sausio 15 d. prie Protvos sumušė Vladimiro d.k. Michailo Jaroslavičiaus, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir užgrobė jų žemes, pasiuntė prieš juos savo karius.
  • Į Prūsiją vėl atvykus daug kryžininkų, Pomerelijos kunig. Sventopelkas buvo priverstas su Heinrichu Hohenloje lapkričio mėn. sudaryti nepalankią taiką. Prūsai liko vieni.
  • Haličo-Volynės dk Danilos Romanovičiaus sutuoktinė tapo Ldk Mindaugo brolio Dausprungo dukra, Tautvilo sesuo. Taika su Lietuva buvo trumpalaikė, nes žiema Danielius su brolių Vasilko ir lenkų kunigaikščiais suruošė atsakomąjį žygi į Jotvą ir prie Drohočino sunaikino 40 jotvingių «kunigaikščių». (Volynės metraštis)

1249[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys penktadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Vasario 7 d. – tarpininkaujant popiežiaus Inocento IV legatui Jokūbui, sudaryta Christburgo taika, pabaigusi prūsų sukilimą. Prūsai sutiko priimti krikščionybę ir pripažinti kryžiuočių valdžią. Sutartis skelbė, kad popiežius priėmusiems krikščionybę prūsams suteikia laisvę, teisę būti dvasininkais, didikai (vitingai) galėjo tapti riteriais.
  • Balandžio 11 d. popiežius Inocentas IV nurodė atlikti dominikono Henriko konsekravimo Jotvos vyskupu apeigas, kadangi jis „kitur negali būti konsekruojamas vyskupu“. Tačiau gana greitai jį pašalino Kryžiuočių ordinas.
  • Vykintas, Tautvilas ir Gedvydas (Edivydas) pabėgo pas Volynės dk Danielių, pastarųjų dviejų svainį. Šis nutarė paremti bėglius. Tuo tarpu Vykintas į savo pusę patraukė jotvingius, pusę žemaičių ir susitarė su Ordinu. Prie šios koalicijos prisidėjo ir Livonija. Tokiu būdu Mindaugo valdoma Juodoji Rusia buvo porą kartų nusiaubta Tautvilo vadovaujamų haličėnų.
  • Rudenį Ordinas jau traukė toliau į rytus, į Varmę ir Notangą. Po gausių deginimų, niokojimų, plėšimų jau norėta grįžti. Tačiau Ordino kariuomenė lapkričio 29 d. buvo prūsų užpulta ir Kriukų mūšyje (Notangoje) beveik visai sunaikinta. Žuvo 54 ordino riteriai, maršalas Henrikas Botelis paimtas į nelaisvę.
  • Manoma, kad Minsko ir LDK kariuomenės prie Minsko sumušė įsiveržusius mongolus–totorius.

1250[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai buvo nekeliamieji metai, prasidedantys šeštadienį. Šių metų svarbiausi įvykiai:

  • Mažojo ledynmečio pradžia, kuomet pradėjo daugėti dreifuojančių ledų Šiaurės Atlante. Su juo atėjo badmečiai.
  • Metų pr. Livonijos kariuomenė puolė Ldk Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas apsikrikštijo. Tautvilas Rygoje buvo laikomas kaip vienas iš pretendentų į Lietuvos valdovus. Jo tėvas buvo Dausprungas, motina – Vykinto sesuo, o brolis – Edivydas.
  • Popiežius Inocentas IV Milane priėmė Ldk Mindaugo pasiuntinius, atvykusius tartis dėl Lietuvos valdovo krikšto. Delegacijai vadovavo Parbus.
  • Vokiečių ordinui į pagalbą atskubėjo Brandenburgo markgrafas, Merseburgo vyskupas ir kiti su stipriomis karo pajėgomis. Buvo žudoma ir deginama Notangų žemėje (Olivos metraštis).
  • Rusų metraščiai mini, kad spalio 23 d. savo auklėtiniu buvo nužudytas kunig. Treniotos sunūs Jelisėjus (Rymundas), stačiatikių Lavriševo vienuolyno prie Naugarduko 1225 m. įkūrėjas. 1514 m. Vilniaus Sobore buvo paskelbtas šventuoju.
  • Metų pab. Livonijos ordino magistras su būriu pranciškonų ir dominikonų brolių ir kunigų atvyko į Lietuvą.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jean Gimpel. The Mediaeval Machine: The Industrial Revolution of the Middle Ages (London, 1977),100 – iš kn. Norman Davies. Europa. Istorija. Vaga, V., 2002, 377.)