Vytautas Statulevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vytautas Statulevičius
Gimė: 1929 m. lapkričio 27 d.
Bikūnai, Antalieptės valsčius
Mirė: 2003 m. lapkričio 23 d. (73 metai)
Kaunas
Tėvas: Antanas Statulevičius
Motina: Danutė Grumbinaitė
Sutuoktinis(-ė): Irena Vapsvaitė,
Aldona Džiugaitė-Aleškevičienė
Vaikai:

Vytas

Veikla: matematikas
Partija: 1953 m. SSKP
Alma mater: 1954 m. Vilniaus universitetas

Vytautas Statulevičius (1929 m. lapkričio 27 d. Bikūnuose, Antalieptės valsčius, Zarasų apskritis – 2003 m. lapkričio 23 d. Kaune) – Lietuvos mokslininkas, habilituotas matematikos mokslų daktaras, akademikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ūkininkų šeimoje. 19361941 m. mokėsi Dubuliškio pradžios mokykloje. 19421944 m. dirbo tėvų ūkyje. 1944–1945 m. Bikūnų apylinkės tarybos pirmininko pavaduotojas ir apylinkės pieno priėmimo punkto vedėjas. 1945–1946 m. mokėsi Antalieptės žemės ūkio mokykloje. 1946 m. Tauragnų progimnazijoje eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus.

19471949 m. lankė Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus prie Vilniaus universiteto (VU). 1949 m. buvo priimtas į Kauno universitetą. Pašalinus iš universiteto paskirtas Salako vakarinės darbo jaunimo progimnazijos direktoriumi. 1949–1954 m. studijavo VU Fizikos ir matematikos fakultete. 1951–1954 m. dirbo universiteto Bendrosios matematikos katedros vyresniuoju laborantu. 1954 m. vedė. Žmona – Irena Vapsvaitė. Susilaukė sūnaus Vyto, kuris taip pat yra matematikos mokslų daktaras. 1954–1957 m. mokėsi Leningrado universiteto Tikimybių teorijos ir matematikos katedros aspirantūroje ir kartu dirbo VU Bendrosios matematikos katedros asistentu.

1957–1959 m. LSSR MA Fizikos ir matematikos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis ir VU Bendrosios matematikos katedros vyresnysis dėstytojas. 1958 m. stažavosi Maskvos universitete pas akademiką Andrejų Kolmogorovą. 1959 m. Leningrado universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Lokalinės ribinės teoremos nehemogeninėms Markovo grandinėms“. 1959–1960 m. Fizikos matematikos instituto bendradarbis ir Matematikos sektoriaus vadovas. 1960 m. stažavosi Maskvos Michailo Lomonosovo universitete. 1960 m. tapo VU docentu. 1960–1966 m. Fizikos ir matematikos instituto direktoriaus pavaduotojas moksliniam darbui, 1960–1965 m. Matematikos sektoriaus vadovas, 1965–2003 m. Tikimybių teorijos skyriaus vadovas. 1966–1995 m. Fizikos ir matematikos instituto (nuo 1977 m. Matematikos ir kibernetikos, nuo 1990 m. Matematikos ir informatikos institutas) direktorius. 1967 m. apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją. 1968 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 19701984 m. „Žinijos“ draugijos Vilniaus valdybos pirmininkas. 1972 m. išrinktas LSSR MA tikruoju nariu. 19761985 m. LSSR MA Fizikos, technikos ir matematikos mokslų skyriaus akademikas sekretorius. 1984–1990 m. „Žinijos“ draugijos valdybos pirmininkas. 1985–1991 m. LSSR MA viceprezidentas. 1987–1990 m. SSRS AT liaudies deputatas ir Lietuvos deputatų grupės seniūnas. 1988 m. Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatyvinės grupės narys.

1990–1995 m. Matematikos ir informatikos instituto direktorius. Žmonai mirus, 1993 m. vedė matematikos profesorę Aldoną Aleškevičienę. 1995 m. išrinktas Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininku. 1995–2000 m. Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir statistikos katedros vedėjas. 1997–1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Matematinės statistikos katedros profesorius. 1996–2003 m. Matematikos ir informatikos instituto senato pirmininkas ir instituto Tikimybių teorijos skyriaus vadovas. 2000–2003 m. Ministrų pirmininkų Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko visuomeninis patarėjas mokslo ir švietimo klausimais. 2003 m. išrinktas Matematikos ir informatikos instututo Tarybos nariu.

Nuo jaunų dienų grojo armonika ir akordeonu, ypač mėgo armoniką. Vėliau pamėgo medžioklę, vandens sportą, tenisą, rašė eilėraščius. 2003 m. lapkričio 23 d. mirė dėl sunkios ligos. [1] Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jam vadovaujant Fizikos ir matematikos institutui, tikimybių teorija ir matematinė statistika tapo pagrindine instituto mokslinių tyrimų kryptimi. Šios krypties darbai susilaukė ir tarptautinio pripažinimo. Kartu buvo plėtojamos ir kitos matematikos šakos – diferencialinės lygtys ir skaitmeniniai jų sprendimo metodai, taip pat matematinė logika ir algoritmų teorija. Daug dėmesio V. Statulevičius skyrė informatikos plėtrai. 1962 m. įkurtas instituto Skaičiavimo centras, suvaidinęs reikšmingą vaidmenį plėtojant Lietuvoje informatikos mokslą bei jo taikymus bei pagreitinant kitų mokslo sričių rezultatų diegimą. Fizikos ir matematikos institutas tapo pagrindiniu matematikos ir informatikos mokslo centru Lietuvoje, reikšmingai remiančiu mokslą ir studijas daugelyje Lietuvos universitetų.

V. Statulevičius pasiūlė ir su savo mokiniais R. Rudzkiu ir L. Sauliu išplėtė tikimybių teorijoje ir matematinėje statistikoje dabar gerai žinomą ir dažnai taikomą semiinvariantų metodą retai pasitaikančių įvykių tikimybėms nagrinėti. Šiuo metodu buvo tiriamos didžiųjų nuokrypių tikimybės nepriklausomų ir silpnai priklausomų atsitiktinių dydžių sumoms, daugiatiesinėms formoms, kartotiniams stochastiniams integralams ir įvairioms statistikoms. V. Statulevičiaus semiinvariantų metodas bei su jo pagalba gauti reikšmingi rezultatai tikimybių teorijos ir matematinės statistikos didžiųjų nuokrypių problematikoje pelnė jam tarptautinį pripažinimą.

Jam dirbant LMA viceprezidentu, atsirado dar viena iš jo veiklos sričių – valstybinės reikšmės projektų mokslinė ekspertizė. Šiam tikslui jis telkė įvairių sričių mokslininkų grupes. Reikšmingas vaidmuo ekspertizėje teko matematiniams modeliams ir jų analizei. Svarbus šios veiklos rezultatas – „Gazprom“ atsisakymas eksploatuoti naftos telkinį D-6, esantį Baltijos jūroje netoli Nidos. Matematiniai metodai taikyti ir vertinant Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės, Kauno nutekamųjų vandenų valymo ir kitų objektų poveikį aplinkai.

1973 m. pradėtos organizuoti Vilniaus tarptautinių tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferencijos. Jos tapo garsiųjų Berklio konferencijų tęsiniu ir pelnė pasaulinį pripažinimą. V. Statulevičius buvo Tarptautinio statistikos instituto bei JAV matematikų bei Europos statistikų draugijų narys, taip pat Lietuvos netiesinių reiškinių analitikų asociacijos prezidentas. Daug metų jis buvo prestižinio matematinio žurnalo „Tikimybių teorija ir jos taikymai“ (rusų kalba) vyriausiasis redaktorius, žurnalo „Lietuvos matematikos rinkinys“ redakcinės kolegijos narys. Kaip vizituojantis profesorius dirbo Maskvos, Sankt Peterburgo, Kalifornijos, Toronto, Otavos, Bylefeldo, Geteborgo, Romos ir kituose universitetuose, buvo kviestinis pranešėjas Tarptautiniame matematikų kongrese Vankuveryje ir daugelyje kitų tarptautinių konferencijų.

Daugiau nei 250 knygų, straipsnių, pranešimų tezių autorius. [2] Apie jį paskelbta per 260 straipsnių. [3][4][5] Jis 22 mokslinių leidinių redaktorius. V. Statulevičius yra 35 disertantų, iš kurių 10 tapo profesoriais, mokslinis vadovas. [6] 2005 m. įsteigta vardinė akademiko V. Statulevičiaus stipendija, skiriama gabiausiems Lietuvos universitetų matematikos ir statistikos studijų programų studentams. [7]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vytautas Statulevičius: gyvenimo ir veiklos apžvalga / Henrikas Jasiūnas. – Vilnius: TEV, 1999. – 35 p.: portr.
  • Vytautas Statulevičius: literatūros rodyklė / Aurelija Ališauskienė. – Vilnius: LMAB: MII, 1999. – 89 p.: portr. – ISBN 9986-680-11-5
  • Akademikas Vytautas Statulevičius, 1929–2003: bibliografijos rodyklė / Aurelija Ališauskienė, Genovaitė Masiulienė, Dalė Povilaitytė, Bronius Riauba. – Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, 2004. – 56 p.: iliustr. – ISBN 9986-680-26-3