Vladimiras Solovjovas
Kitos reikšmės – Vladimiras Solovjovas (reikšmės).
| Vladimiras Solovjovas | |
|---|---|
| |
| Vladimiras Solovjovas XIX a. pab. | |
| Gimė | 1853 m. sausio 28 d. Maskva, Rusijos imperija |
| Mirė | 1900 m. rugpjūčio 16 d. (47 metai) Uzkojės dvaras, Maskvos apskr., Rusijos imperija |
| Palaidotas (-a) | Novodevičės vienuolyno kapinės |
| Tautybė | rusas |
| Tėvai | Sergejus Solovjovas, Poliksena Solovjova |
| Veikla | filosofas, poetas, vertėjas, literatūros kritikas, mistikas |
| Sritis | religijos filosofija, poezija, idealizmas |
| Organizacijos | Maskvos universitetas Sankt Peterburgo universitetas |
| Pareigos | docentas |
| Išsilavinimas | mokslų daktaras |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka |
Vladimiras Solovjovas |
Vladimiras Solovjovas (rus. Владимир Сергеевич Соловьёв, 1853 m. sausio 28 d. – 1900 m. rugpjūčio 13 d.)[1] – Rusijos filosofas, poetas, literatūros kritikas, mistikas.
XX a. pr. rusų dvasinio atgimimo pradininkas, ryškiausias rusų idealizmo atstovas ir vienas rusų simbolizmo įkvėpėjų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Maskvoje, rusų istoriko, profesoriaus Sergejaus Solovjovo šeimoje.[1] 1869 m. aukso medaliu baigė V-ąją Maskvos gimnaziją. 1869–1873 m. studijavo Maskvos universitete, istorijos ir filosofijos fakultete. 1871–1872 m. išgyveno idėjinį lūžį – nusivylė ateistine pasaulėžiūra, po trumpo romano su viena moterimi patyrė sofijos regėjimą.[2] 1873–1874 m. klausė paskaitas Maskvos dvasinėje akademijoje. 1874 m. Peterburgo universitete apgynė magistro darbą „Vakarų filosofijos krizė“.[1]
1875–1876 m. keliavo po Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Angliją, Egiptą, domėjosi indų, gnostine, viduramžių filosofija, kabalizmu, spiritizmu. Iki 1877 m. dėstė Maskvos universitete, bet dėl nesutarimų su vadovybe pasitraukė į Peterburgo universitetą. Sankt Peterburge bičiuliavosi su Fiodoru Dostojevskiu. 1880 m. apgynė daktaro disertaciją. 1881 m. Vladimiras Solovjovas perskaitė kreipimąsi į carą Aleksandrą III-ąjį, kurio prašė krikščioniško geraširdiškumo vardan atleisti caro Aleksandro II-ojo žudikams. Dėl šitokio poelgio pateko į valdžios nemalonę, galop baigė akademinę karjerą.[1]
Gyvenimo pabaigoje gyveno pas draugus, užsienyje. Smarkiai pablogėjo sveikata (gausiai vartojo terpentiną).[3] Mirė Petro Trubeckojaus dvare Uzkojėje.
Filosofija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladimiras Solovjovas savo filosofijoje derino antikinę Platono, Plotino filosofiją, vokiškąjį idealizmą (Šopenhaueris, Hėgelis, Kantas, Šelingas), Bažnyčios tėvų (Origenas, Šv. Augustinas), gnostikų (Valentinas), mistikų (Jakobas Bėmė, Paracelsas, Emanuelis Svedenborgas) mokymus bei gamtos mokslų idėjas, visu tuo siekė atskleisti pasaulinės dvasios istorijos raidą. Pasak Solovjovo, nei empirinis, nei abstrakčių esinių (idėjų, sąvokų) pasaulis nėra tikras. Tikroji būtis yra dvasinės prigimties. Tikra, anot jo, yra tik tai, kas turi valią.[4]
Filosofo teigimu, kultūros raida vyksta kaip žmonijos ir Dievo dialogas. Žmogui skirtas mesijo vaidmuo – jis turi išlaisvinti, įdirbti, išsaugoti ir puoselėti gamtą; žmonija yra Dievo ir gamtos tarpininkė. Viena kertinių Solovjovo idėjų – dievažmonija (rus. богочеловечество). Pasak filosofo, visatos istorija tai žmonijos susijungimo su Dievu ir jos išganymo procesas. Pirmojoje, natūraliojoje, šio proceso pakopoje žmonija suvokė Dievą kaip gamtos esybę (pirmykštės religijos), antrojoje, negatyviojoje, pakopoje kaip transcendentinę, antgamtišką esybę (pavyzdžiui, budizmas), trečiojoje, pozityviojoje, pakopoje per Šv. Raštą žmonijai buvo apreikšta tikroji Dievo esmė.[4]
Sofiją Solovjovas laikė moteriškuoju dievybės pradu, lygino su Šventąja Dvasia, laikė Dievo ir žmonijos tarpininke. Dėl tokio vertinimo smerktas daugelio ortodoksų dvasininkų.
Blogio ir nuodėmės šaltiniu Solovjovas laikė individualizmą, susiskaidymą, egoizmą – šias ydas esą galima įveikti tik meile. V. Solovjovas iškėlė visuotinės teokratinės valstybės idėją – Stačiatikių ir Katalikų bažnyčios turinčios susivienyti, valstybės dvasiniu vadovu taptų popiežius, pasaulietiniu valdovu – rusų caras.[4]
Vladimiras Solovjovas padarė didelę įtaiką vėlesniems rusų mąstytojams bei menininkams – Nikolajui Berdiajevui, Sergejui Bulgakovui, Pavelui Florenskiui, Semionui Frankui, Andrejui Belui, Aleksandrui Blokui, Viačeslavui Ivanovui, Levui Tolstojui, taip pat Rudolfui Štaineriui, lietuvių mąstytojams ir menininkams – Stasiui Šalkauskiui, Adomui Jakštui, Vladimirui Šilkarskiui, Levui Karsavinui, Vincui Mykolaičiui-Putinui.[4]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vladimiro Solovjovo eilėse išdėstomi jo filosofijos principai, ryškūs mistiniai, teosofiniai motyvai.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausi veikalai:
- Paskaitos apie dievažmoniją (Чтения о богочеловечестве, 1878–1882 m.)
- Abstrakčių principų kritika (Критика отвлечённых начал, 1880 m.)
- Dvasiniai gyvenimo pagrindai (Духовные основы жизни, 1882–1884 m.)
- Istorija ir teokratijos ateitis (История и будущностъ теократии, 1887 m.)
- Rusija ir Visuotinė bažnyčia (La Russie et l’Église Universelle, 1889 m.)
- Meilės prasmė (Смысл любви, 1892–1994 m.)
- Gerumo pateisinimas (Оправдание добра, 1897–1899 m.)
- Trys pokalbiai (Три разговора, 1900 m.)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Vladimir Sergeyevich Solovyov. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ ВЛАДИМИР СОЛОВЬЁВ. ЖИЗНЬ И УЧЕНИЕ
- ↑ Маковский С. К. На Парнасе Серебряного века. – М.: XXI век-Согласие, 2000. – С. 56.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Vladimir Solovjov. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012