Rudolf Steiner

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rudolf Steiner
Steiner um 1905.jpg
Rudolfas Šteineris 1905 m.
Gimė 1861 m. vasario 27 d.
Murakiralai (dabar Doni Kralevecas), Austrijos imperija (dabar Kroatija)
Mirė 1925 m. kovo 30 d. (64 metai)
Dornachas, Šveicarija
Tautybė austras
Tėvas Johanas Šteineris
Motina Franciska Blie
Veikla austrų filosofas, architektas, ezoterikas
Sritis metafizika, epistemologija, mokslo filosofija, ezoterika, krikščionybė
Alma mater Vienos technikos institutas, Rostoko universitetas 
Žinomas (-a) už Antroposofijos, antroposofinės medicinos, biodinaminio žemės ūkio, euritmijos, Valdorfo pedagogikos, dvasinio mokslo kūrėjas
Commons-logo.svg Vikiteka Rudolf SteinerVikiteka

Rudolfas Josefas Lorencas Šteineris[1] (vok. Rudolf Joseph Lorenz Steiner, 1861 m. vasario 27 d. arba 25 d. – 1925 m. kovo 30 d.) – Austrijos filosofas, reformatorius, architektas, ezoterikas[2][3][4] Šteineris XIX a. pabaigoje tapo žinomu literatūros kritiku, paskelbė filosofinius veikalus, („Laisvės filosofija“ ir kt.). Dvidešimtojo amžiaus pradžioje įkūrė ezoterinį – dvasinį judėjimą, antroposofiją, kurio ištakos – vokiečių idealistinė filosofija ir teosofija; taip pat įtaką padarė gėtiškasis mokslas ir kt.

Pirmajame, labiau filosofiniame savo veiklos etape Šteineris kūrė mokslo ir dvasingumo sintezę.[5] Šiuo laikotarpiu sukurtu „dvasiniu mokslu“ siekta Vakarų filosofijai būdingą tikslų mąstymą pritaikyti dvasinėms problemoms spręsti.[6]

Antrajame etape, maždaug nuo 1907 m., Šteineris pradėjo gilintis į įvairias meno rūšis: dramą, judesio meną (sukūrė naują meno formą – euritmiją) ir architektūrą. Suprojektavo „visų menų ir kultūros centrą“ – Gėteanumą.[7]

Trečiajame savo veiklos etape, po Pirmojo pasaulinio karo, Šteineris susitelkė į labiau praktines sritis: Valdorfo pedagogiką, biodinaminį žemės ūkį ir antroposofinę mediciną.[8]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaikystė ir išsilavinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namas Doni Kralevece, kuriame gimė Rudolfas Šteineris, dabartinėje Kroatijoje

Šteineris gimė Johano Šteinerio (1829–1910 m.), ir Franciskos Blijė (1834–1918 m.) šeimoje. Johanas dirbo telegrafo operatoriumi Pietų Austrijos geležinkelyje.[8]

Šteineris mokėsi kaimo mokykloje, tačiau, kilus nesutarimams tarp tėvo ir mokyklos vadovo, trumpam mokytas namuose. 1869 m., kai Šteineriui buvo aštuoneri metai, šeima persikėlė į Noiderflio kaimą, o 1872 m. spalio mėn. Šteineris iš kaimo mokyklos perėjo į Wiener Neustadt mokyklą. [9]

Rudolfas Šteineris, vidurinės mokyklos baigimo nuotrauka

1879 m. šeima persikėlė į Incersdorfą, Šteineris įstojo į Vienos technologijos institutą, lankė matematikos, fizikos, chemijos, botanikos, zoologijos ir mineralogijos kursus bei stebėjo literatūros ir filosofijos kursus.[10]

Rašytojas ir filosofas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1888 m. Šteineris buvo pakviestas dirbti Gėtės archyvų redaktoriumi Veimare. Ten dirbo iki 1896 m. Šteineris parašė keturis Gėtės mokslinių raštų tomų įvadus ir komentarus bei dvi knygas apie Gėtės filosofiją: „Implicitinių žinių teorija Gėtės pasaulio koncepcijoje“ (1886 m.),[11] kurią laikė epistemologiniu pagrindu vėlesnei veiklai [12] ir „Gėtės pasaulėžiūrą“ (1897 m.).[13] Tuo metu jis taip pat bendradarbiavo leidžiant visus Artūro Šopenhauerio ir rašytojo Žano Paulo kūrybos leidimus ir parašė daugybę straipsnių įvairiems žurnalams.

Rudolfas Šteineris apie 1891/92, ofortas – Otas Frėhlichas

1891 m. Šteineris įgijo filosofijos daktaro laipsnį Rostoko universitete.[6] Po dvejų metų, 1894 m, paskelbė Laisvės filosofiją (vok. Die philosophie der Freiheit) – epistemologijos ir etikos tyrimą, kuriame pasiūlė būdą žmonėms tapti dvasiškai laisvomis būtybėmis. Vėliau Šteineris kalbėjo apie šią knygą kaip apie netiesioginį, filosofinį, vėliau jo išplėtotos antroposofijos pagrindą.[14]

1897 m. Šteineris paliko Veimaro archyvą ir persikėlė į Berlyną. Ten tapo literatūros žurnalo Magazin für Literatur savininku, vyriausiuoju redaktoriumi ir aktyviu bendradarbiu. Taip tikėjosi žurnalo skaitytojams pateikti ir populiarinti savo filosofiją. Tačiau parama Emiliui Zolia Dreifuso byloje suerzino skaitytojus [15] ir žurnalas prarado daug prenumeratorių. Dar daugiau jų buvo prarasta, kai Šteineris paskelbė ištraukas iš savo susirašinėjimo su anarchistu Džonu Henriu Makėjumi. Nepasitenkinimas jo redakcijos stiliumi galiausiai paskatino jį pasitraukti iš veiklos žurnale.

1899 m. Šteineris vedė Aną Eunikę. Pora išsiskyrė po kelerių metų. Ana mirė 1911 m.

Teosofijos draugija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marija Šteiner, 1903 m

1899 m. Šteineris paskelbė straipsnį Slaptas Gėtės apreiškimas, kuriame aptarė Gėtės pasakos „Žalioji gyvatė“ ir „Gražioji lelija“ ezoterinį pobūdį. Šis straipsnis paskatino grafą ir grafienę Brokdorfus pakviesti jį į teosofų sambūrį kalbėti apie Nyčę. Šteineris ir toliau reguliariai diskutavo su Teosofijos draugijos nariais, o 1902 m. tapo naujai įsteigto vokiečių skyriaus vadovu, nors niekada oficialiai neįstojo į draugiją.[6][16] Taip pat šioje draugijoje Šteineris susitiko ir dirbo su Marija fon Sivers, kuri 1914 m. tapo jo antrąja žmona. Annie Besant iki 1904 m. Šteinerį paskyrė Vokietijos ir Austrijos teosofinės ezoterinės draugijos vadovu. 1904 m. Helmuto fon Moltkės Jaunesniojo žmona Eliza tapo viena mėgstamiausių jo mokslininkių.[17] Eliza supažindino Šteinerį su Helmutu, kuris 1906–1914 m. ėjo Vokietijos generalinio štabo viršininko pareigas.[18]

Priešingai nei plačioji teosofija, Šteineris siekė sukurti vakarietišką požiūrį į dvasingumą, pagrįstą filosofinėmis ir mistinėmis Europos kultūros tradicijomis. Teosofinės draugijos vokiečių skyrius, vadovaujamas Šteinerio, sparčiai augo. Mokslininkas skaitė paskaitas apie dvasinius mokslus visoje Europoje. Šiuo laikotarpiu Šteineris išlaikė savo originalų požiūrį, pakeisdamas madam Blavatskajos terminologiją sava, o dvasinius tyrimus ir mokymą grindė Vakarų ezoterine ir filosofine tradicija. Šis ir kiti skirtumai[19] lėmė tai, jog 1912/1913 m. draugija susiskaldė.[6] Šteineris ir dauguma teosofų draugijos vokiečių sekcijos narių pasitraukė ir sudarė naują grupę – Antroposofijos draugiją. Šteineris pavadinimą „Antroposofija“ perėmė iš austrų filosofo Roberto fon Cimermano veikalo, paskelbto Vienoje 1856 m.[20] Nepaisant pasitraukimo iš Teosofijos draugijos, Šteineris visą gyvenimą domėjosi teosofija.

Antroposofijos draugija ir jos kultūrinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antroposofų draugija sparčiai augo. Išaugo meniško būsto poreikis jų kasmetinėms konferencijoms, kuriose buvo atliekami Eduardo Šiurė ir Šteinerio parašytų pjesių pastatymai ir kt. Nuspręsta pastatyti teatrą ir organizacinį centrą. 1913 m. Dornache, Šveicarijoje, buvo pradėti statyti pirmieji Gėteanumo pastatai. Šteinerio suprojektuotą pastatą daugiausia statė įvairūs savanoriai. Nepaisant to, jog 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, žmonės iš visos Europos ir toliau taikiai dirbo Gėteanumo statybose. 1913 m. Šteineris persikėlė iš Berlyno[21] į Dornachą ir ten gyveno iki gyvenimo pabaigos.[22]

Pasibaigus karui Šteinerio paskaitos labai suintensyvėjo. Svarbiausia tai, jog nuo 1919 m. Šteineris su kitais draugijos nariais pradėjo kurti daug įstaigų, užsiimančių praktiniu antroposofijos įgyvendinimu. Šiais metais Štutgarte įkurta pirmoji Valdorfo mokykla, Gėteanumas tapo svarbiu kultūros centru. Deja, 1922/1923 m. Naujųjų metų išvakarėse medinis pastatas visiškai sudegė. Dabar manoma, jog gaisrą galėjo sukelti tyčinis padegimas.[8][23] Šteineris nedelsdamas pradėjo projektuoti antrąjį, betoninį Gėteanumą, kuris baigtas 1928 m., praėjus trejiems metams po jo mirties.

„Steigiamajame susirinkime“, vykusiame Dornacho centre 1923 m. Kalėdų metu, buvo įsteigta nauja „Generalinė antroposofų draugija“ su nauja vykdomąja valdyba (ją Šteineris pavadino „naujos visuomenės pamatiniu akmeniu“). Susitikimo metu Šteineris taip pat įkūrė Dvasinio mokslo mokyklą – „iniciatyvią instituciją“ atlikti tyrimams ir studijoms, „Antroposofijos draugijos sielą“.[24] Šioje mokykloje, vadovaujamoje Šteinerio, įsteigti bendrosios antroposofijos, švietimo, medicinos, scenos meno (euritmija, kalba, drama ir muzika), literatūros ir humanitarinių mokslų, matematikos, astronomijos, gamtos mokslų bei vaizduojamojo meno skyriai. Vėliau įkurti socialinių mokslų, jaunimo ir žemės ūkio skyriai.[25][26][27] Įtraukti ir Šteinerio sukurti meditaciniai pratimai.

Išpuoliai, ligos ir mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1919 m. Vokietijoje sustiprėjo nacionalsocialistinė Vokietijos darbininkų partija. Šio judėjimo politinis teoretikas Dytrichas Ekartas užsipuolė Šteinerį teigdamas, kad jis yra žydas.[28] 1921 m. Adolfas Hitleris pradėjo kritikuoti Šteinerį daugelyje sričių, kaltino jį esant žydų įrankiu,[29] kiti nacionalsocialistai Vokietijoje ragino pradėti „karą prieš Šteinerį“. Tais pačiais metais Šteineris perspėjo, jog jei valdžią užimtų nacionalsocialistai, tai būtų pražūtinga Centrinei Europai. 1922 m. sutrikdyta Šteinerio paskaita Miunchene: paleistos dvokiančios bombos ir užgesintos lempos, o žmonės puolė į sceną, bandydami užpulti Šteinerį, tačiau jis saugiai išėjo pro galines duris.[30] [31] Negalėdami garantuoti saugumo, Šteinerio agentai atšaukė kitą jo paskaitų turą.[15] [32] 1923 m. Alaus pučas Miunchene paskatino Šteinerį palikti savo gyvenamąją vietą Berlyne. Šteineris pareiškė, kad jei Vokietijoje valdžią užims asmenys, atsakingi už bandymą įvykdyti perversmą (Hitlerio nacių partija), jis nebegalės atvykti į šalį.

Nuo 1923 m. Šteinerio sveikata pradėjo silpti. Nepaisant to, jis toliau gausiai skaitė paskaitas ir keliavo. Dažnai kasdien vedė dvi, tris ar net keturias paskaitas keliems kursams tuo pat metu. Daugelis šių paskaitų buvo skirtos praktinėms gyvenimo sritims, pavyzdžiui, švietimui.[33]

Šteinerio antkapis Gėteanume

Vis labiau sirgdamas, Šteineris paskutinę paskaitą surengė 1924 m. rugsėjo pabaigoje. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais rašė savo autobiografiją. Mirė 1925 m. kovo 30 d.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo Šteineris pradėjo veikti įvairiose kultūros srityse. Įkūrė keletą mokyklų, pirmoji – Valdorfo mokykla,[34] vėliau virtusi pasauliniu mokyklų tinklu. Jis taip pat sukūrė ekologinio žemės ūkio sistemą, dabar vadinamą biodinaminiu žemės ūkiu. Tai viena pirmųjų šiuolaikinio ekologinio ūkininkavimo formų, reikšmingai prisidėjusių prie jo plėtros. Šteinerio veikla medicinos srityje paskatino sukurti platų papildomų vaistų asortimentą ir palaikančiąją meninę bei biografinę terapijas.[35] Afrikoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje, remiantis jo mokymu, įsikūrė daugybė namų, skirtų vaikams ir suaugusiems, turintiems raidos sutrikimų, (Kamphilo judėjimo namai ir kt.).[36] Jo paveikslai ir piešiniai paveikė Jozefą Boisą ir kitus šiuolaikinius menininkus. Du Gėteanumo pastatai dažnai laikomi šiuolaikinės architektūros šedevrais,[37][38] [39][40] o kiti architektai antroposofai sukūrė tūkstančius šiuolaikinių sceninių pastatų.[41] Antroposofinis bankas, dirbantis pagal Šteinerio idėjas, tapo viena pirmųjų įstaigų, dirbančių etinės bankininkystės principais; buvo įkurtos kitos antroposofinės socialinių finansų įstaigos.

Šteinerio literatūrinis palikimas taip pat labai gausus. Šteinerio raštus, išleistus maždaug keturiasdešimčia tomų, sudaro knygos, esė, keturios pjesės („paslaptingos dramos“), mantros eilutės ir autobiografija. Užrašytos paskaitos sudaro dar maždaug 300 tomų ir aptaria itin platų temų spektrą. Šteinerio piešiniai, daugiausia iliustracijos, pieštos lentose paskaitų metu, yra surinkti atskirame 28 tomų rinkinyje. Daug leidinių tyrinėja jo architektūrinį palikimą ir skulptūros darbus.

Švietimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Valdorfo pedagogika.
Valdorfo mokykla Verijė le Bisone (Prancūzija)

Jaunystėje Šteineris dirbo Berlyno „ Arbeiterbildungsschule“ -[42] edukacinės iniciatyvos, skirtos suaugusiems darbininkams, korepetitoriumi ir istorijos dėstytoju. Netrukus po to pradėjo skleisti savo mintis apie švietimą viešose paskaitose. 1907 m. jas apibendrino esė „Vaiko ugdymas“, kurioje aprašė pagrindinius vaiko raidos etapus, jo požiūrio į švietimą pagrindą.[43] Tokią jo švietimo sampratą veikė Herbarto pedagogika, populiari Europoje XIX amžiuje.[44] Tačiau Šteineris kritikavo Herbartą nepakankamai vertinant ne tik intelekto, bet ir valios bei jausmų ugdymo svarbą.[45]

1919 m. Emilis Moltas pakvietė jį skaityti paskaitas savo darbuotojams „Waldorf-Astoria“ cigarečių fabrike Štutgarte. Taip atsirado pirmoji Valdorfo mokykla. 1922 m., pakviestas profesoriaus Milisento Makenzio, Šteineris pristatė šias idėjas konferencijoje Oksforde. Vėliau, Antroposofijos vasaros mokykloje 1924 m. Torki mieste, pristatė mokytojų rengimo kursus.[46] Šteinerio gyvenimo metu jo ugdymo principais grindžiamos mokyklos buvo įkurtos Hamburge, Esene, Hagoje ir Londone; dabar visame pasaulyje yra daugiau nei 1000 Valdorfo mokyklų.

Biodinaminis žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1924 m. grupė ūkininkų, susirūpinusių žemės ūkio ateitimi, paprašė Šteinerio pagalbos. Šis į tai reagavo paskaitų ciklu apie ekologišką ir tvarų požiūrį į žemės ūkį, padidinant dirvožemio derlingumą nenaudojant cheminių trąšų ir pesticidų. Šteinerio žemės ūkio idėjos greitai išplito ir biodinaminis žemės ūkis dabar vystomas visame pasaulyje.[47] [48] [49]

Antroposofinė medicina[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1910-ųjų pabaigos Šteineris kartu su gydytojais kūrė naujovišką mediciną. 1921 m. vaistininkai ir gydytojai, vadovaujami Šteinerio, sukūrė farmacijos bendrovę Weleda, kuri dabar platina natūralios medicinos ir kosmetikos produktus visame pasaulyje. Maždaug tuo pačiu metu daktarė Ita Vegman Arlesheime įkūrė pirmąją antroposofinės medicinos kliniką.

Socialinė reforma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo Šteineris buvo aktyvus socialinių reformų šalininkas. Peticiją, kurioje buvo išreikštos jo pagrindinės socialinės idėjos, plačiai išplatino ir pasirašė daugelis to meto kultūros veikėjų, tarp jų ir Hermanas Hesė.

Architektūra ir vaizduojamasis menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šteineris suprojektavo 17 pastatų, įskaitant pirmąjį ir antrąjį Gėteanumus.[50] Šiuose dviejuose pastatuose, pastatytuose Dornache, Šveicarijoje, buvo įrengtos teatro erdvės ir „dvasinių mokslų mokykla“.[51] Trys Šteinerio pastatai buvo įtraukti į reikšmingiausių šiuolaikinės architektūros kūrinių sąrašą.[52]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rudolf Steiner. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  2. "Who was Rudolf Steiner and what were his revolutionary teaching ideas? " Richard Garner, Education Editor, The Independent
  3. Steiner, Correspondence and Documents 1901–1925, 1988, p. 9. ISBN 0880102071
  4. Ruse, Michael (12 November 2018). The Problem of War: Darwinism, Christianity, and Their Battle to Understand Human Conflict. Oxford University Press. ISBN 978-0-19-086757-7. 
  5. R. Bruce Elder, Harmony and dissent: film and avant-garde art movements in the early twentieth century, ISBN 978-1-55458-028-6, p. 32
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Robert A. McDermott, „Rudolf Steiner and Anthroposophy“, in Faivre and Needleman, Modern Esoteric Spirituality, ISBN 0-8245-1444-0, p. 288ff
  7. Sokolina, Anna. Arkhitektura i Antroposofiia. 2 leidimai. Maskva: KMK, 2001, 2010. 268p. 348 ills. 2001 ISBN 587317-0746, 2010 ISBN 587317-6604.
  8. 8,0 8,1 8,2 Christoph Lindenberg, Rudolf Steiner, Rowohlt 1992, ISBN 3-499-50500-2, pp. 123–6
  9. Rudolf Steiner Autobiography: Chapters in the Course of My Life: 1861–1907, Lantern Books, 2006
  10. Zander, Helmut (2011). Rudolf Steiner: Die Biografie. Munich: Piper. 
  11. „Theory of Knowledge Implicit in Goethe’s World Conception“, also translated as Goethe’s Theory of Knowledge, An Outline of the Epistemology of His Worldview
  12. Preface to 1924 edition of The Theory of Knowledge Implicit in Goethe’s World-Conception, with Specific Reference to Schiller
  13. Rudolf Steiner, Goethean Science, Mercury Press, 1988 ISBN 0-936132-92-2, ISBN 978-0-936132-92-1, link
  14. Sergei Prokofieff, May Human Beings Hear It!, Temple Lodge, 2004. p. 460
  15. 15,0 15,1 Gary Lachman, Rudolf Steiner, Tarcher/Penguin 2007.
  16. Lorenzo Ravagli, Zanders Erzählungen, Berliner Wissenschafts-Verlag 2009, ISBN 978-3-8305-1613-2, pp. 184f
  17. Helmuth von Moltke, Light for the new millennium: Rudolf Steiner's association with Helmuth and Eliza von Moltke: letters, documents and after-death communications (anglų). Rudolf Steiner Press. 1997. ISBN 1-85584-051-0. 
  18. Helmuth Von Moltke and the Origins of the First World War (anglų). ISBN 9780521019569. 
  19. See Lutyens, Mary (2005). J. Krishnamurti: A Life. New Delhi: Penguin Books India. ISBN 0-14-400006-7
  20. Zimmermann’s Geschichte der Aesthetik als philosophische Wissenschaft.: Anthroposophie im Umriss-Entwurf eines Systems idealer Weltansicht auf realistischer Grundlage: Steiner, Anthroposophic Movement: Lecture Two: The Unveiling of Spiritual Truths, 11 June 1923.. Steiner took the name but not the limitations on knowledge which Zimmerman proposed. Steiner, The Riddles of Philosophy (1914), Chapter VI, „Modern Idealistic World Conceptions“
  21. Paull, John (2019) Rudolf Steiner: At Home in Berlin, Journal of Biodynamics Tasmania. 132: 26-29.
  22. Paull, John (2018) The Home of Rudolf Steiner: Haus Hansi, Journal of Biodynamics Tasmania, 126:19-23.
  23. Rudolf Steiner. Das Schicksalsjahr 1923 in der Geschichte der Anthroposophischen Gesellschaft: vom Goethanumbrand zur Weihnachtstagung: Ansprachen, Versammlungen, Dokumente, Januar bis Dezember 1923. Rudolf Steiner Verlag. ISBN 978-3-7274-2590-5. 
  24. Johannes Kiersch, A History of the School of Spiritual Science. Publ. Temple Lodge 2006. p.xiii, ISBN 1902636805
  25. 1923/1924 Restructuring and deepening. Refounding of the Anthroposophical Society Archyvuota kopija 2015-11-21 iš Wayback Machine projekto., Goetheanum website
  26. Rudolf Steiner, Constitution of the School of Spiritual Science: Its arrangement in Sections 1964 ISBN 9781855843820
  27. Record of Foundation meeting 1923, session of 28 December, 10 a.m. ISBN 0880101938
  28. Uwe Werner, Anthroposophen in der Zeit des Nationalsozialismus, Munich (1999), p. 7.
  29. Völkischer Beobachter, 15 March 1921
  30. Rudolf Steiner, The Esoteric Aspect of the Social Question: The Individual and Society, Steinerbooks, p xiv and see also Lindenberg, Rudolf Steiner: Eine Biographie, pp. 769–70
  31. „Riot at Munich Lecture“, New York Times, 17 May 1922.
  32. Marie Steiner, Introduction, in Rudolf Steiner, Turning Points in Spiritual History, Dornach, September 1926.
  33. Lindenberg, Christoph, Rudolf Steiner: Eine Biographie Vol. II, Chapter 52. ISBN 3-7725-1551-7
  34. IN CONTEXT No. 6, Summer 1984
  35. Evans, M. and Rodger, I. Anthroposophical Medicine: Treating Body, Soul and Spirit
  36. Camphill list of communities Archyvuota kopija 2016-04-01 iš Wayback Machine projekto.
  37. Both Goetheanum buildings are listed as among the most significant 100 buildings of modern architecture by Goulet, Patrice, Les Temps Modernes?, L’Architecture D’Aujourd’hui, December 1982
  38. Michael Brennan, rudolf steiner, Artnet
  39. Hortola, Policarp. „The Aesthetics of haemotaphonomy: A study of the stylistic parallels between a science and literature and the visual arts“. Eidos 2009, n.10, pp. 162–193
  40. Spirituelles Gemeinschaftswerk Das Erste Goetheanum in Dornach – eine Ausstellung im Schweizerischen Architekturmuseum Basel, Neue Zurcher Zeitung 10.5.2012
  41. Die Waldorfschule baut: Sechzig Jahre Architektur der Waldorfschulen: Schule als Entwicklungsraum menschengemasser Baugestaltung Verlag Freies Geistesleben (1982) ISBN 3772502407
  42. Zander, Helmut (2007). Anthroposophie in Deutschland. Vandenhoeck & Ruprecht. 
  43. The original essay was published in the journal Lucifer-Gnosis in 1907 and can be found in Steiner’s collected essays, Lucifer-Gnosis 1903–1908, GA34. This essay was republished as an independent brochure in 1909; in a Prefatory note to this edition, Steiner refers to recent lectures on the subject. An English translation can be found in The Education of the Child: And Early Lectures on Education (first English edition 1927, Second English edition 1981, London and New York, 1996 edition ISBN 978-0-88010-414-2)
  44. Ullrich, Heiner (2008). Rudolf Steiner. Continuum International Pub. Group. 
  45. Steiner, The Spirit of the Waldorf School, ISBN 9780880103947. pp. 15-23
  46. Paull, John (2018) Torquay: In the Footsteps of Rudolf Steiner, Journal of Biodynamics Tasmania. 125 (Mar): 26–31.
  47. Paull, John (2011) „Biodynamic Agriculture: The Journey from Koberwitz to the World, 1924–1938“, Journal of Organic Systems, 2011, 6(1):27–41.
  48. Groups in N. America, List of Demeter certifying organizations, Other biodynamic certifying organization, Some farms in the world Archyvuota kopija 2021-06-09 iš Wayback Machine projekto.
  49. How to Save the World: One Man, One Cow, One Planet; Thomas Burstyn
  50. Sokolina, Anna P. "Biology in Architecture: the Goetheanum Case Study. " The Routledge Companion to Biology in Art and Architecture, edited by Terranova, Charissa and Meredith Tromble, 52-70. New York and London: Routledge, 2016. 546p. https://books.google.com/books?id=klPUDAAAQBAJ&pg=PT144&dq=onepage.
  51. Sokolina, Anna. Architecture and Anthroposophy. [Arkhitektura i Antroposofiia.] Editor, co-author, transl., photogr. 2 editions. 268p. 348 ills. Moscow: KMK, 2001 ISBN 5873170746; 2010 ISBN 5873176604. (In Russian with the summary in English) [www.iartforum.com]
  52. Goulet, P: "Les Temps Modernes? ", L’Architecture D’Aujourd’hui, December 1982, pp. 8–17.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.