Vanda Boniševska

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vanda Boniševska
Gimė: 1907 m. birželio 2 d.
Naujoji Akmenynė, prie Naugarduko, dab. Baltarusija Baltarusija
Mirė: 2003 m. kovo 2 d. (95 metai)
Konstancinas–Jeziorna, Mazovijos vaivadija, Lenkija Lenkija
Tėvas: Francišekas Boniševskis
Motina: Helena Boniševska
Veikla: katalikų vienuolė
Žinomas už: stigmatikė, mistikė

Vanda Boniševska (lenk. Wanda Boniszewska; g. 1907 m. birželio 2 d. Naujojoje Akmenynėje prie Naugarduko, dab. Baltarusijoje – m. 2003 m. kovo 2 d. Konstancine–Jeziornoje, Mazovijos vaivadijoje, Lenkijoje) – katalikų vienuolė, stigmatikė, krikščionių mistikė.

Buivydžių Šv. Jurgio parapijoje (Vilniaus raj.) vyksta kasmetinės V. Bo­ni­šev­skos at­mi­ni­mo sa­vai­tės, tra­di­ci­niai pi­lig­ri­mi­niai žy­giai „Se­sers Van­dos Bo­ni­šev­skos pėd­sa­kais“ iš Buivydžių kaimo į Pričiūnų koplyčią.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Boniševska gimė 1907 m. birželio 2 d. Naujosios Akmenynės (Nowa Kamionka) dvarelyje, Naugarduko apylinkėse. Tėvas Francišekas šešerius metus buvo išvykęs į Pietų Ameriką. Grįžęs iš Amerikos nusipirko beveik 50 ha žemės ir pasistatė namą Naujoje Akmenynėje. Vandos motina Helena buvo kilusi iš Vilniaus. Vanda religingoje šeimoje buvo viena iš vienuolikos vaikų. Per Pirmąjį pasaulinį karą tėvas buvo paimtas į kariuomenę, o mama liko viena su mažais vaikais. Tose sunkiose sąlygose Vandą ir jos seseris mama atidavė į Angelų seserų vaikų prieglaudą Naugarduke.

Vanda nuo vaikystės noriai dalyvavo bažnytinėse procesijose, svajojo apie vienuolinį gyvenimą. Pradinį išsilavinimą įgijo tėvų namuose. Ją mokė mama ir sesuo Franciška. Tuo tarpu profesinį išsilavinimą gavo vienuolijoje. 1925 m. sausio 6 d. Vilniuje Vanda buvo priimta į vienuolyną bandomajam laikotarpiui. Čia ji mokėsi žemės ūkio mokykloje netoli Vilniaus. Tuo metu gyveno internate.

Tarnystė ordine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1925 m. sausio 6 d. įstojo į Angelų seserų kongregaciją Vilniuje. Po pirmųjų įžadų apsigyveno Vilniuje ir lankė namų ūkio kursus daržininkystės mokykloje Saltoniškėse. Po to lankė trimetę ūkio mokyklą, kurią pabaigė su pagyrimu. Amžinuosius įžadus davė 1933 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus Kalvarijose.

Nuo 1933 m. persikėlė gyventi į vienuolyno namus Pričiūnuose prie Vilniaus. Buvo silpnos sveikatos, nes gydytojai vienuolei diagnozavo džiovą, bronchitą, rekomendavo jai sveiką mitybą ir švarų orą. Pagal savo išgales įsitraukė į savo bendruomenės apaštalinį darbą: dirbo su ministrantais, vedė eucharistinę grupelę, vaikus ruošė pirmajai šv. Komunijai, o jų tarpe buvo ir Henrikas Gulbinovičius, būsimasis Vroclavo kardinolas.

Sesers Vandos nuodėmklausiu, be kitų, buvo Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis.

Mistikė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1934 m., per Didįjį ketvirtadienį, vienuolei atsivėrė stigmos. Ant įvairių jos kūno vietų nereguliariai ėmė kraujuoti žaizdos. Dažnai tai įvykdavo ketvirtadieniais po pietų, penktadieniais, ypač per Didžiąją savaitę ir pasninką. Pasak liudytojų, turėjo pranašysčių ir gydymo tikėjimu dovaną, taip pat pergyvendavo eucharistinius pasninkus, šėtono atakas.

Persekiojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. pateko į nepagydomų ligonių prieglaudą. 1946 m. su vienuolėmis turėjo galimybę išvykti į Lenkiją, tačiau s. Vanda pasiliko Pričiūnuose. Ji čia padėjo slapstytis tuo metu persekiojamiems jaunuoliams, kunigams ir mokytojams. Ji, kartu su rytų apeigų jėzuitu tėvu Antoniu Zombeku bei kitomis seserimis, buvo apkaltinta priklausymu nelegaliam slaptam vienuolių ordinui ir Vatikano šnipo slėpimu. 1950 m. balandžio 11 d. buvo areštuota. Tardymo laikotarpiu daugiausiai laiko praleido Lukiškių kalėjimo ligoninėje. 1950 m. rugsėjo 19 d. teismo sprendimu nuteista 10 metų kalėjimo. Bausmės atlikti buvo ištremta į Verchneuralską.

1956 m. rugpjūčio 26 d. buvo paleista į laisvę dėl to, jog buvo nuteista be pagrindo ir pervežta į repatriacinį punktą Bykove prie Maskvos. Iš čia 1956 m. spalio 15 d. s. Vanda sugrįžo į Lenkiją, į seserų vienuolių bendruomenę Chylicuose netoli Varšuvos. Lenkijoje gyveno savo kongregacijos vienuolynuose Chylicuose, Balstogėje, Lutkuvkoje prie Varšuvos, Čenstakavoje, Konstancine.

Mirė 2003 m. kovo 2 d. Chylicuose, Konstancino–Jeziornos rajone. Palaidota Skolimovo parapijinėse kapinėse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]