Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio VSD)
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°42′25″N 25°12′07″E / 54.70694°N 25.20194°E / 54.70694; 25.20194

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (VSD)
VSD logo.jpg
VSD emblema
Bendroji informacija
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Įkurta 1918 m. spalio 27 d.
(atkurta 1990 m. kovo 26 d.)
Pavaldumas atskaitinga Seimui ir Prezidentui
Centrinė būstinė Vilnius
Buvusi tarnyba Generalinio štabo Žvalgybos skyrius
Vadovybė
Vadovas Darius Jauniškis
Tinklalapis
www.vsd.lt


 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (LR VSD, VSD) – Lietuvos valstybės institucija, atskaitinga Seimui ir prezidentui. Institucijos paskirtis – stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, renkant informaciją apie rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, pateikiant ją nacionalinį saugumą užtikrinančioms institucijoms ir šalinant šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes. VSD vadovą penkerių metų kadencijai Seimo pritarimu skiria Lietuvos Respublikos prezidentas.

Saugumo departamento strateginis tikslas – vykdant žvalgybą, kontržvalgybą ir įslaptintos informacijos apsaugą, apsaugoti Lietuvos valstybės suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

Žvalgyba:[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis žvalgybos uždavinys – nustatyti iš užsienio kylančias grėsmes, galinčias turėti reikšmės valstybės suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai.

VSD bendradarbiauja su kitų valstybių žvalgybos ir specialiosiomis tarnybomis Europos ir transatlantinio saugumo užtikrinimo srityje.

Kontržvalgyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kontržvalgybos uždaviniai:

  • prognozuoti, nustatyti ir šalinti rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, kylančius Lietuvos Respublikos viduje ir galinčius turėti įtakos visuomeniniams politiniams, ekonominiams procesams, taip pat kuriais gali būti pažeidžiami valstybės suverenitetas, teritorijos neliečiamybė ir vientisumas, konstitucinė santvarka, valstybės interesai, gynybinė ir ekonominė galia;
  • nustatyti užsienio valstybių žvalgybos, saugumo institucijų ir su jomis susijusių asmenų veiklą, galinčią pažeisti valstybės suverenitetą, teritorijos neliečiamybę ir vientisumą, konstitucinę santvarką, valstybės interesus, gynybinę ir ekonominę galią, ir šalinti šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes;
  • organizuoti ir vykdyti informacijos, sudarančios valstybės ar tarnybos paslaptį, apsaugą ir kontroliuoti, kaip tokia informacija yra saugoma Lietuvos Respublikos viduje ir Lietuvos Respublikos institucijose užsienyje.

Įslaptintos informacijos apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VSD, atlikdamas pavestą įslaptintos informacijos apsaugos funkciją, tikrina fizinių asmenų bei ūkio subjektų, kuriems reikalinga susipažinti su įslaptinta informacija, atitikimą teisės aktų nustatytiems reikalavimams, atlieka įslaptintos informacijos apsaugai keliamų reikalavimų laikymosi kontrolę bei kitus įslaptintos informacijos apsaugos veiksmus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimosi pirmojo etapo (1918–1922 m.) specifika lėmė, kad slaptoji tarnyba pirmiausia buvo įsteigta kariuomenėje 1918 m. spalio 27 dieną. Tuo metu kaip tik karinės pajėgos buvo Lietuvos nacionalinio saugumo garantas. Kariuomenėje veikusi slaptoji tarnyba iš nedidelės Žinių dalies pavirto gerai organizuota įstaiga –  Žvalgybos skyriumi.

Tik 1923 m., kai padėtis Rytų Europoje stabilizavosi ir Lietuvos valstybę pripažino visa tarptautinė bendruomenė, žvalgybos skyrius buvo reorganizuotas: karinė žvalgyba ir kontržvalgyba paliktos kariškiams, politinis sekimas (saugumo tarnyba) perduotas Vidaus reikalų ministerijai. Nuo tada abi buvusio Žvalgybos skyriaus tarnybos plėtojosi savarankiškai.        

1923 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. ji vadinosi Vidaus reikalų ministerijos Kriminaliniu skyriumi „B“

1924–1926 m. ji buvo pavadinta Politinės policijos skyriumi. 

1927 m. pradžioje Politinės policijos skyrius tapo Kriminalinės policijos valdybos skyriumi „A“, kuris 1928 m. tapo I skyriumi

1933 metų birželio 1-ąją Kriminalinės policijos valdyba buvo reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Ši data laikytina VSD institucijos įkūrimo diena. Tuomet  buvęs I skyrius ėmė vadintis  Saugumo policija. Šios žinybos paskirtis buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių ar panašių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią įvairių sąmokslininkų rengiamiems perversmams ir pučams.

4-ajame dešimtmetyje valstybės saugumo tarnyba jau prilygo panašioms Vakarų Europos tarnyboms.

1940 m. birželio 10 d. paskutinis Valstybės saugumo departamento direktorius A. Povilaitis įsakė sunaikinti agentūrines bylas ir kitus slaptus dokumentus. 1940 m. birželio 15 d. į Lietuvą įriedėję sovietiniai tankai užėmė pozicijas ir greta Valstybės saugumo departamento. Ilgametis saugumo tarnybos vadovas A. Povilaitis tapo viena pirmųjų sovietinio teroro aukų. 

Po 1990 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė prie Ministrų kabineto įsteigė Valstybės saugumo departamentą.

1991 m. pabaigoje Valstybės saugumo departamentas buvo reorganizuotas į Nacionalinio saugumo tarnybą.

1992 m. liepos 31 d. Vyriausybės nutarimu vietoj Nacionalinio saugumo tarnybos įsteigiama Saugumo tarnyba.

1994 m. gegužės 9 d. vietoje Saugumo tarnybos buvo įsteigtas Valstybės saugumo departamentas. Tais pačiais metais Seimas priėmė Valstybės saugumo departamento įstatymą, kuriame buvo apibrėžtos tarnybos veiklos sritys. Metų pabaigoje Vyriausybė patvirtino Valstybės saugumo departamento statutą.

Tuo metu Departamentui buvo priskirta nemažai funkcijų, kurios nebūdingos žvalgybos institucijai:

  • tirti VSD kompetencijai priklausančius nusikaltimus, ieškoti nusikaltėlių ir atlikti jų kvotą;
  • imtis priemonių valstybės ekonominių pagrindų apsaugai;
  • užtikrina šalies vadovų ir oficialių Lietuvos  svečių  apsaugą;
  • saugoti nuo avarijų ir katastrofų strateginę reikšmę turinčius objektus;
  • užtikrinti vyriausybinio ryšio apsaugą;
  • tirti valstybės pareigūnų  ir kitų  asmenų nusikalstamas veikas, dėl  kurių galėjo būti padaryta  didelė  žala valstybės interesams.

2010 m. sausio 21 d. pirmą kartą aukščiausiu valstybės valdymo lygmeniu buvo apsispręsta, kokiais principais savo veikloje turėtų vadovautis nacionalinės žvalgybos institucijos ir ypatingai Valstybės saugumo departamentas. Vykdant VSD pertvarką buvo siekiama, kad Departamentas taptų klasikinė žvalgybos tarnyba, kurios veikla nebūtų susijusi su baudžiamuoju persekiojimu.

2010 m. gruodžio 23 d. įstatymu VSD buvo panaikinta ikiteisminio tyrimo funkcija. Taip buvo išreikšta politinė valia Departamentą traktuoti kaip žvalgybos, o ne teisėsaugos instituciją. Buvo patikslinta VSD veikla – kryptingai plėtojama pagrindinė institucijos darbo kryptis – žvalgyba ir kontržvalgyba.

nuo 2011 m. birželio 1 d., VSD iniciatyva, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymu atriboti ginčus nagrinėjančią instituciją – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisiją (PAKK) ir Valstybės saugumo departamentą, kuris buvo potencialus šių ginčių dalyvis (iki tol VSD direktorius buvo ir PAKK pirmininkas).

2012 m. spalio 17 d. Seime priimtas naujos redakcijos Žvalgybos įstatymas Nuo Valstybės saugumo departamento buvo atskirta telekomunikacijų tinklus prižiūrinti tarnyba – Vyriausybinių ryšių centras, finansinių nusikaltimų tyrimai, dalyvavimas šalies ūkinių reikalų tvarkyme, šeimyninių ginčų sprendimai ir panašiai. Žvalgybos įstatymu galutinai įtvirtintas Valstybės saugumo departamento kaip nepolitinės institucijos statusas.

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

VSD bei VSD organizacijoms pirmtakėms vadovavo (pateikiama chronologine tvarka):

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Arvydas Anušauskas „Lietuvos slaptosios tarnybos, 1918–1940“, Vilnius, Mintis, 1993, ISBN 5-417-00652-1

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]