Žvalgyba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Žvalgyba – informacijos apie priešininką, konkurentą arba siekiant užsitikrinti saugumą, įgyti privalumų, surinkimo teorija ir praktika. Valstybės teorijoje bei dalykinėje literatūroje žvalgyba yra žvalgybos tarnybų veikla, skirta ginti asmens, visuomenės ir valstybės saugumui nuo išorės grėsmių, naudojant operatyvinės veiklos, specialiuosius bei kitus metodus ir priemones.

Žvalgybos priešingybė – kontržvalgyba, veikla, kuria siekiama užkirsti kelią žvalgybinei veiklai.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Žvalgybos veikla – žvalgybos informacijos rinkimas, apdorojimas ir analizė bei kita žvalgybos tarnybos veikla, skirta nacionaliniam saugumui užtikrinti. Žvalgyba gali būti tiek profesionali, tiek ir mėgėjiška. Pagal vykdymo subjektus – karinė žvalgyba, atominė žvalgyba, valstybinė, tarptautinė, privati, ekonominė žvalgyba, verslo, konkurencinė žvalgyba ir kt.

Žvalgybos metu gali būti renkama tokia informacija kaip, pavyzdžiui, duomenys apie užsienio valstybių, organizacijų, asmenų realias ar potencialias galimybes, veiksmus, planus ar ketinimus, keliančius ar galinčius kelti grėsmių, rizikos veiksnių ar pavojų valstybei iš užsienio, taip pat kiti duomenys, turintys reikšmės nacionaliniam saugumui užtikrinti.

Tikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai žvalgybos veiklos tikslai yra šie:

  • aprūpinti saugumą užtikrinančias valstybės institucijas žvalgybos informacija, reikalinga jų funkcijoms atlikti;
  • sudaryti palankias sąlygas saugumo ir užsienio politikos priemonėms įgyvendinti;

nustatyti, mažinti ar šalinti saugumui iš užsienio kylančias grėsmes bei rizikos veiksnius.

Subjektai[taisyti | redaguoti kodą]

Žvalgybos veiklą vykdo įvairios tarnybos; valstybiniu lygmeniu tai yra specialius įgaliojimus turintis valstybės institucijos, kuriai yra pavesta vykdyti žvalgybos veiklą, padalinys (padaliniai).

Asmuo, renkantis informaciją, vad. žvalgas, šnipas. Profesionalią žvalgybą vykdo specialiosios ir slaptosios tarnybos. Joms padeda priedangos organizacijos, užtikrinančios arba sudarančios sąlygas žvalgybos veiklai (įmonė, įstaiga, organizacija ar jos padalinys, atliekantis viešo (pvz., sporto veikla) ar privataus pobūdžio (verslo etc.) funkcijas.

Taip pat gali padėti žvalgybos slaptasis bendradarbis (žvalgybos bendradarbis) – asmuo, susitarimo pagrindu slaptai bendradarbiaujantis su žvalgybos tarnyba.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Žvalgybos tarnybas turi šios Lietuvos institucijos:

Žvalgybos tarnybų veiklą koordinuoja Valstybės gynimo taryba.

Žvalgybos tarnybų sąveikos ir bendradarbiavimo klausimus sprendžia krašto apsaugos ministras ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius.

Atsižvelgdami į žvalgybos tarnybų pagrindines veiklos sritis, Valstybės gynimo tarybos rekomendacijas ir tarptautinio bendradarbiavimo poreikius, krašto apsaugos ministras ir Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius nustato užduotis pavaldžioms žvalgybos tarnyboms.

Ministerijos, Vyriausybės įstaigos ir kitos valstybės institucijos teikia pagalbą žvalgybos tarnyboms, reikalingą žvalgybos veiklos užduotims vykdyti.

VSD ir AOTD žvalgybos tarnybų veiklos parlamentinę kontrolę atitinkamai vykdo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto Saugumo ir Gynybos pakomitečiai, kurių nariai yra gavę leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.

Pakomitečiai bendruosius žvalgybos tarnybų veiklos klausimus svarsto uždaruose posėdžiuose. Žvalgybos veiklą Lietuvoje reglamentuoja Žvalgybos įstatymas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]