Kadencija (politologija)
Kitos reikšmės – Kadencija (reikšmės).
| Legenda: | ||||||
| N/A | Kinta | Iki pakeitimo | ||||
| <3 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | >7 |
Kadencija – laikotarpis, nustatytas kokiais nors teisės aktais, skirtas pareigoms užimti ar institucijai, valdymo organui veikti.[1]
Kadencija paprastai prasideda instituciją suformavus ar oficialiai patvirtinus pareigūno paskyrimą ar išrinkimą.[1] Kadencija paprastai baigiasi pasibaigus laikotarpiui, nustatytam teisės akte, bet gali baigtis ir anksčiau, pavyzdžiui, dėl mirties ar atsistatydinimo.[1]
Aristotelis veikale „Politika“ teigė, kad pareigūnų kadencijų trumpumas ir draudimas eiti pareigas kelias kadencijas iš eilės yra demokratijos požymis.[2]
Kadencijų trukmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nustatyto ilgio kadencijų naudojimas grindžiamas tuo, kad valdymo organas turi būti apsaugotas nuo laikinų rinkėjų nuomonės pokyčių, bet vis viena jiems atsakingas.[3] Senovės Graikijoje kadencijų trukmės ir kiekio ribojimas taip pat buvo siekiama, kad kuo daugiau piliečių dalyvautų valstybės valdyme.[3]
Valstybės vadovų kadencijos paprastai ribojamos iki ketverių, penkerių arba šešerių metų.[3]
Kadencijų kiekio ribojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gali būti ribojamas to paties asmens iš eilės arba per visą gyvenimą eitų kadencijų skaičius.[4]
Tokių ribojimų šalininkai tikisi, kad jie paskatins politikus labiau rūpintis rinkėjų, o ne atskirų interesų grupių interesais.[5] Kartais tikimasi, kad kadencijų kiekio ribojimas padės išvengti tironijos.[3] Ribojimų priešininkai mano, kad jie sumenkins politikų patirtį ir įtaką, palyginus su valstybės tarnautojais ar lobistais.[5] JAV Aukščiausiasis teismas byloje U.S. Term Limits, Inc. v. Thornton pareiškė, kad kadencijų kiekio ribojimas yra nedemokratiškas, nes riboja rinkėjų pasirinkimą.[6]
Pastebėta, kad, pavyzdžiui, XX a. pabaigoje rinkėjai palaikė JAV valstijų legislatūrų narių kadencijų kiekio ribojimą (iki 70%), nors tuo pat metu perrinkdavo apie 90% jų narių, ir apie 98% federalinių pareigūnų.[6] Harvardo teisės mokyklos profesoriaus Einer Elhauge teigimu, tai gali būti paaiškinama tuo, kad rinkiminė apygarda, neperrinkusi to paties asmens (nors apskritai ir mažiau pageidaujamo), nukenčia, jei taip nepadaro ir kitos apygardos.[6] To galima tikėtis, nes labiau patyrę nariai gali daugiau nuveikti, gauti savai apygardai daugiau užmaskuoto papirkinėjimo išlaidų (angl. Pork-barrel spending).[6] Dėl pastarosios priežasties (bei dėl apsunkinto bendradarbiavimo) galima tikėtis, kad tokių išlaidų sumažės, apribojus kadencijų skaičių.[6]
Kadencijų kiekio ribojimo šalininkai taip pat mano, kad jis sumažina pranašumą, kurį per rinkimus turi jau patyrę, žinomi politikai.[6]
Nustatyta, kad JAV valstijų legislatūrose, kuriose XX a. pabaigoje įvesti tokie ribojimai (dažniausiai – iki 8 metų, nors kai kuriose – iki 6 ar 12 m.[5]), didesnė dalis narių ateina jau turėdami patirties žemesnio lygio pareigose, ir didesnė dalis toliau siekia kitų postų.[4] Taip pat nustatyta, kad ribojant kadencijų skaičių dažniau keičiasi legislatūrų pirmininkai ir kiti lyderiai, be to, jie turi mažiau įtakos.[4] Be to, ribojant kadencijų skaičių, padidėjo tiek politinio pasitikėjimo, tiek ir karjeros legislatūros tarnautojų svarba ir įtaka.[4]
Kadencijų kiekio ribojimas sumažina pavojų, jog užimantys postus imsis veiksmų siekdami toliau likti valdžioje.[3]
Kadencijų kiekio ribojimas skatina iš anksto ieškoti asmenų, galėsiančių pakeisti dirbančius valdymo organe, gali skatinti politinių partijų, siekiančių toliau vykdyti savo politiką besikeičiant postus užimantiems asmenims, vystymąsi.[3]
Kadencijų kiekio ribojimo atveju svarbi asmenų, anksčiau dirbusių valdymo organuose, rolė.[3] Dėl to, pavyzdžiui, siekiant paskatinti buvusius prezidentus elgtis tinkamai, yra rekomendacijų palikti buvusiems prezidentams dalį jų buvusių privilegijų, pavyzdžiui, apsaugą.[3]
Valdymo organai, kuriuose įvestas kadencijų kiekio ribojimas, gali prie jo prisitaikyti. Pavyzdžiui, JAV valstijų legislatūros, kuriose XX a. pabaigoje įvesti kadencijų ribojimai, samdė daugiau darbuotojų, rengė naujiems nariams apmokymus, iš anksto rengdavo būsimus lyderius.[5]
Kai kadencijų kiekio ribojimas yra nustatytas, neretai asmenys, užimantis atitinkamą postą, bando šiuos ribojimus panaikinti arba apeiti.[3] Pavyzdžiui, 2009 m. Hondūro prezidentas Manuel Zelaya buvo pasiūlęs referendumą, kuris turėjo pakeisti konstituciją ir panaikinti jo kadencijų ribojimą.[3] Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, tuo tarpu, pasibaigus nustatytam kadencijų skaičiui, perėjo į tuomet sustiprintą ministro pirmininko postą.[3] Tokie bandymai gali sukelti konstitucinę krizę.[3]
Kadencijų kiekio ribojimai būna įvairūs. Pavyzdžiui, iki Antrojo pasaulinio karo buvo dažni valstybės vadovų kadencijų ribojimai iki vienos kadencijos iš viso arba vienos iš eilės (su teise būti perrinktam vieną kadenciją praleidus), po jo dažnesni pasidarė kadencijų ribojimai iki dviejų, arba dviejų einančių iš eilės, kai vėliau tą patį postą galima užimti po vienos kadencijos pertraukos.[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Anzelmas Katkus. Kadencija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Aristotelis, „Politika“, VI knyga, 2 skyrius s:en:Politics (Ellis)/Book 6
- ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 3,12 Ginsburg, Tom and Melton, James and Elkins, Zachary „On the Evasion of Executive Term Limits“ // „William and Mary Law Review“, 52 (6). pp. 1807-1872. ISSN 0043-5589 (2011) [1]
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Jennifer Drage Bowser, „The Effects of Legislative Term Limits“, „The Book of the States“, 2005 [2] Archyvuota kopija 2018-03-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Richard G. Niemi & Kristin K. Rulison „The Effects of Term Limits on State Legislatures and Their Applicability to the Executive Branch“, „Albany Government Law Review“, Volume 4, Issue 3, 2011 [3] Archyvuota kopija 2018-03-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ 6,0 6,1 6,2 6,3 6,4 6,5 Elhauge, Einer (1997) "Are Term Limits Undemocratic?," University of Chicago Law Review: Vol. 64 : Iss. 1 , Article 5. [4]