Teisėtyra

Teisėtyra, teisės mokslas, jurisprudencija (lot. iuris prudentia; ius, kilm. juris – teisė(s) + prudens, kilm. prudentis), taip pat juristika – mokslas apie teisę. Greta teisėtyros teisinę tikrovę, teisinius visuomenės aspektus taip pat tiria ir kiti (socialiniai) teisės mokslai (teisės sociologija, kriminologija, kriminalistika). Teisėtyros dalykas – teisės (ir jos šaltinių) kilmės, taikymo tyrimai, jos aiškinimas, analizė bei kitų mokslinių metodų taikymas (žr. teisės metodologija).

Teisėtyra yra hermeneutinė disciplina. Tuo ji turi bendrumų su teologija, filosofija, kalbotyra (tekstologija; taip pat su literatūrologija) bei kitais kalbą bei tekstą tiriančiais dalykais. Pagrindiniai tarpšakiniai teisės mokslo dalykai – (bendroji) teisės teorija, teisės istorija, teisės filosofija. Šakos skirstomos atitinkamai pagal teisės šakas – civilinės (baudžiamosios ir kt.) teisės teorija, civilinės (baudžiamosios ir kt.) teisės istorija – ar kitokį klasifikavimą (pvz., pagal teisės šeimas).

Šnekamojoje kalboje teisėtyra vadinama trumpesniu terminu – tiesiog „teise“, apimant tiek pačias teisės normas, tiek jų akademines studijas. Platesne prasme teisės mokslas apima tiek pasaulietinės teisės studijas (jurisprudencija), tiek ir religinės teisėtyros disciplinas kaip kanonistika (bažnytinės teisės mokslas) ar Fiqh (islamo teisėtyra, šariato mokslas).

Teisės mokslai priskiriami socialiniams mokslams. Nuo gamtos mokslų skiriasi tuo, jog tyrimo objektas nėra gamtos pasaulio dalykas, o socialinės tikrovės reiškinys, neprieinamas juslėms (plačiau žr. „Jurisprudencijos kaip mokslo bevertingumas“, 1848 m.).

Viduramžiais jurisprudencija buvo klasikinė universitetinė disciplina (kitos – teologija, medicina ir filosofija). Iki šiol teisėtyra yra viena populiaresnių akademinių disciplinų, studijuojamų Vakarų aukštosios mokyklose. Šiuolaikinės tendencijos – teisės mokslų specializacija (pagal atskirus teisės pošakius), tarpdiscipliniškumas (IT teisės tyrimai, medicinos teisės, teisės retorikos studijos), taikomoji teisėtyra (įvairių technologijų naudojimo teisinio režimo studijos bei praktinės rekomendacijos).

Ištakos

Graciano dekreto fragmentas. Dekretistų glosuota ištrauka

Teisė pradėta nagrinėti bei tirti seniausiais laikais. Teisės sisteminimo arba kodifikavimo darbai Romos imperijoje paskatino teisės mokslo plėtotę. Romėnų teisėtyrininkas Ulpianas jurispudenciją apibrėžė taip: žmogiškųjų ir dieviškųjų dalykų žinios, mokslas apie teisinga ir neteisingą („Iuris prudentia est divinarum atque humanarum rerum notitia, iusti atque iniusti scientia. Domitius Ulpianus, Ulpian primo libro reg., Digestai 1,1,10,2).

Teisės studijos pradėtos rengti Viduramžiais, atradus Justiniano kodifikacijos rankraščius, pradėjus juos studijuoti bei taip atgimus romėnų teisei. Bolonijoje susiformavo Glosatorių mokykla, vėliau jų veiklą tęsė ir teisės mokslą plėtojo, diegė į praktiką komentatoriai. Bolonijos universitete teisės mokslas buvo vadinamas jura (terminas iki šiol išlikęs teisės akademiniuose sluoksniuose): lotynų kalba – ius („teisė“), iurae (dgs.) – „teisės“, turint omenyje 2 teisės sistemas (bažnytinė teisė (kanonų) bei pasaulietinę (įskaitant romėnų) teisę. Abiejų teisės sistemų išmanymas buvo laikomas teisės studijų tikslu.

Iki šiol Vakarų Europos universitetuose yra rengiami „abiejų teisių“ daktarai (lot. Doctor iuris utriusque. Greta romėnų (pasaulietinės) teisės studijų (arba legistikos) susiformavo kanonų teisės mokslas arba kanonistika (dekretistika, dekretalistika), o vėliau ir nacionalinės teisės mokslas, istorinės teisės mokyklos įtakota pandektistika, lyginamoji teisėtyra, kitos mokslo disciplinos, atsiradusios susiformavus naujoms teisės šakoms (medicinos, sporto, medijų teisė).

Legistai ir juristai

Legistai (lot. leges – įstatymai) ir juristai (lot. juris – teisės) – teisininkai, skirtingų teisės sampratų, teisės mokyklų, kuriose atitinkamai pabrėžiama įstatymų (teisės norminių aktų) arba teisės viršenybė, reikšmė, atstovai. Legistinė teisės samprata (legizmas) ir legistai akcentuoja įstatymus, juristinė („juristika“) ir juristai – teisę išplečia ir jai priskiria taip pat ir nerašytas taisykles (pvz., prigimtinė teisė, teisės principai ir kt.).

Legistais – pasaulietinės (romėnų) teisės atstovai, tyrinėtojai, o jiems oponavo bažnytinės (kanonų) teisės žinovai (kanonistai), kildinę teisę ir teisinę tvarką iš Dievo, pabrėžę, kad prigimtinė teisė esanti viršesnė pozityviosios arba pasaulietinės valdžios išleisti įstatymai.

Kitokią teisės koncepciją, be įstatymų teisės šaltiniais pripažįstant ir kitus šaltinius plėtoti paskatino XX a. įvykęs II pasaulinis karas, prieš kurį ir kurio metu legaliai, t. y. įstatymiškai autoritariniai bei diktatūriniai režimai buvo sukurti ne vienoje Europos valstybėje; be to šie nedemokratiniai režimai vykdė įstatymams (įstatymo raidei) neprieštaraujančias, tiksliau – įstatymais formaliai neuždraustas, t. y. legalias veikas (genocidas, nusikaltimai žmonijai), prieštaravusias vertybiniams principams (dorovei, moralei, religijai), žmogiškosioms vertybėms. Niurnbergo procesas, jo metu kelti karo nusikaltėlių teisiniai pagrindai iš dalies atvėrė legistinės teisės sampratos netinkamumą bei spragas, pradėta kurti universali tarptautinė teisė, prisiminta paprotinė tarptautinė teisė ir jos principai, bendražmogiškosios vertybės, o legistų vietą užėmė juristai.

XX a. antrojoje pusėje išplito socialistinė teisė ir atitinkamai teisinis pozityvizmas, normatyvistinė teisės koncepcija, teisę apibrėžianti kaip visumą kompetentingų aukščiausios valdžios institucijų visuotinai privalomų sankcionuotų elgesio taisyklių, reguliuojančių visuomeninius santykius ir įtvirtintų teisės norminiuose aktuose (įstatymuose). Teisės pozityvistai teisę prilygino įstatymams, kitus teisės šaltinius laikė ne tokiais svarbiais arba jų nepripažino, atmetė prigimtinę teisę bei tuo labiau neigė jos egzistavimą. Legizmas arba įstatymų aukštinimas teisės praktikoje kai kuriose valstybės (ypač TSRS), įsivyravo. Legistai įsitvirtino tiek teisėtyros, tiek ir teisės taikymo įstaigose.

Po tarybininės okupacijos Lietuvos aukštosios mokyklose teisininkai buvo ideologizuojami bei rengiami pagal TSRS teisės mokslo nuostatas. Teisėtyra kaip ir kiti mokslai buvo persmelkti tarybinės ideologijos, mokslo darbuose, pvz., rašant disertacijas, buvo privaloma pabrėžti leninizmo „pasiekimus“ bei „pažangias“ socialistines idėjas, paminėti lozungus ir jų praktinę reikšmę teisės teorinėje ir praktinėje veikloje. Teisė buvo suvokiama ir dėstoma kaip teisinio pozityvizmo teorija.

Atkūrus Nepriklausomybę, daugelį metų nebuvo išleisti nauji (ypač teisės teorijos) vadovėliai. Iki pat Lietuvos įstojimo į ES ir teisės harmonizavimo su Vakarų valstybių teise aukštosiose mokyklose buvo (kai kur iki šiol) naudojama tarybinė teisinė literatūra, persmelkta legistinės teisės koncepcijos. Dėstant teisėtyros pagrindus neteisės specialybėms studentams, neretai apsiribojama siaura – legistine – teisės koncepcija, pabrėžiant norminius teisės aktus kaip pagrindinį teisės šaltinį, paliekant nuošalyje kitas teisės sampratas (prigimtinė teisė, teisės realizmas etc.); dėstant aukštosiose mokyklose teisės discipliną ir pateikiant teisės apibrėžimą, neapimamos kitų (be nacionalinės teisės) teisinių sistemų (pvz., religinė teisė) teisės normos, taip pat kiti – ne mažiau nei įstatymai svarbūs – teisės šaltinių (pvz., teisės principai).

Taip pat skaitykite: Legistai ir kanonistai

Mokslo šakos, pošakiai

Teisės mokslo (teisėtyros) šakos (pagal teisės normų sritį):

Kanonų teisės mokslas (kanonistika), religinė (bažnytinė) teisėtyra
Civilinės teisės mokslas (civilistika)
Proceso teisės mokslas (procesualistika)
Konstitucinės teisės mokslas (konstitucinė teisėtyra)
Lyginamosios teisės mokslas (lyginamoji teisėtyra) – užsienio valstybių ir nacionalinės teisės lyginamieji tyrimai
Tarptautinės teisės mokslas (teisinė internacionalistika)
Administracinės teisės mokslas (administratyvistika)
Baudžiamieji teisiniai mokslai:
- kriminologija, kriminalistika, kriminalinė procesualistika
- Baudžiamosios teisės mokslas
- kriminalinė psichologija, kriminalinė statistika
kt.

Literatūra

Consilia. Ein von ihm zusammen mit vier anderen Legisten und zwei Kanonisten dem Dominikanerkloster von Prouille (Aude) abgegebenes Gutachten aus den Jahren 1313/17; veröffentlicht von Henri Gilles (1971).
Helmut G. Walther. Die Legitimation der Herrschaftsordnung durch die Rechtslehrer der italienischen Universitäten des Mittelalters. Erschienen im ZiF, Jahresbericht 1997/98.
Emanuele Conte. Eine Rezeption germanischen Rechts in Italien? Römisch – wissenschaftliches Recht und vulgarrechtliche Tradition in den italienischen Städten des 12. und 13. Jahrhunderts.