Legistika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Legistai nuodugniai studijavo Civilinės teisės sąvadą

Legistika (lot. lex, kilm. legis - įstatymo + -istika) - pasaulietinės (romėnų) teisėtyra, pasaulietinė teisės mokykla Viduramžiais.

Legistai - teisėtyrininkai romanistai (romėnų teisės tyrinėtojai), kiti teisininkai pasaulietinės teisės atstovai. Legistika pradėjo formuotis Bolonijoje (Italija), atgimus romėnų teisei. Atradus senuosius teisės šaltinius (Florentina), teisės rinkinius (Corpus iuris civilis, CIC), romėnų teisė pradėta studijuoti, tirti. Tam specialiai buvo steigiamos mokyklos, vėliau - universitetai (universitas).

VI amžiaus Justiniano I kodifikacija (CIC) buvo laikoma ypatinga, teisės tekstai - darniais, idealios teisės pavyzdžiais, autoritetingais teisės šaltiniais, nors vėliau ir buvo atrasta nemažai prieštaravimų (teisės kolizijos buvo įveikiamos aiškinant teisę (interpretatio). Tekstai buvo nagrinėjami, pastabos rašomos paraštėse (glosomis); tokie teisininkai pradėti vadinti glosatoriais.

Glosatorių tęsėjai - komentatoriais, kadangi be glosų rašydavo ir labiau nuo pažodinės teisinių tekstų prasmės nutolusius komentarus. Postglosatoriai įsitraukė į teisės taikymo veiklą bei teikdavo specialias teisines išvadas (konsilijas).

Legistai ir kanonistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religinės valdžios hierarchai: ant žirgų - vyskupai; k. pusėje Popiežius, vyskupas, vienuolis. Kanonistų sudaryto (CDC) sąvado iliustracija. 1140 m.

Tuo metu galiojusi paprotinė, feodalinė pasaulietinė, o tuo labiau bažnytinė teisė nepateko į teisėtyrininkų legistų akiratį - pagrindinis dėmesys buvo skirtas tuo metu jų apologetizuotai romėnų teisei. Kiti - teisiniai kanonin(istin)iai, istoriografiniai, filologiniai - tekstai legistams neturėjo didelės svarbos; juose keliamas Romos Popiežius ("caput orbis", pasaulio galva) jiems nebuvo autoritetas. Legistai aukštino romėnų teisę, dekretistai, t. y. bažnytinės teisės atstovai - kanonų, ją laikė viršesne, pamatine valstybės santvarkai, taigi kartu pripažino ir Popiežiaus viršenybę (pasaulietinės ir bažnytinės valdžių ginče XII-XV a.), savo poziciją grindė dieviškąja teise, popiežiaus dekretais (Decreta Paparum), kitais bažnytinės teisės šaltiniais.

Tarp legistų ir kanonistų XII-XIV a. tvyrojo ideologinės konfrontacijos įtampa: pirmieji gynė pasaulietinės valdžios (ir teisės) viršenybės koncepciją, antrieji kėlė kanonų teisę ir Popiežiaus autoritetą, tarpusavyje ginčijosi bei savaip grindė aukščiausiosios viešosios valdžios teorijas, legalumo, legitimumo principus iki pat XV a.; vieni kitus nuvertindavo arba visai nevertindavo. Pavyzdžiui, anglų pranciškonas Roger Dacon po XIII a. vidurio neigė pasaulietinių teisininkų pretenzijas į moksliškumą, mokslinę veiklą, esą juristai neturį solidžios kompetencijos žmogiškiosios visuomeninės santvarkos problemoms spręsti. R. Dacon (savo rėmėjui) Popiežiui Klemensui IV prieš 1268 m. sukurtame dokumente Opus tertium skundėsi įsivyraujančiu pirmenybės teikimu legistams, o ne teologijos magistrams, nors pirmieji turėjo tik vienpusiškas žinias apie civilinę teisę (jus civile). Analogiškos nuomonės apie legistus buvo ir Viduramžių mokslininkas universalas dominikonas Albertus Magnus.

Legistai ir kanonistai taip pat nesutarė ir dėl kitų klausimų, pvz., teisės teorijų privatinėje teisėje bei kitose srityse. Plintant teisėtyrai, universitetuose dėstė tiek legistai, tiek ir kanonistai, Viduramžių teisės mokyklose buvo rengiami abiejų teisių daktarai. Tik Naujausiais laikais įsivyravo pasaulietinė teisė, kartu ir jos atstovai legistai teisės mokslo, teisės taikymo ir dėstymo srityje. Iki pat XX a. pradžios kanonų teisė dėstyta pasaulietiniuose teisės fakultetuose ir instituose kaip viena iš teisės šakų. Bažnytinė teisė pasaulietinėse įstaigose plito ir Katalikų Bažnyčios pastangomis, pvz., per Jėzuitų ordiną. Katalikiškose valstybėse kanonų teisė išlaikė gilias iki pat XX a. vidurio dėstymo tradicijas.

Lietuvoje 1641 m. spalio 11 d. įsteigtame Vilniaus jėzuitų akademijos Teisės fakultete buvo 2 katedros - Kanonų teisės ir Civilinės teisės (Ingolstadt universiteto prof. Simon Dilger). Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvos universiteto (VDU) Teisių fakultete dėstyta kanonų teisė ir pasauliečiams teisės specialybės studentams. Atkūrus Nepriklausomybę, bažnytinė teisė kaip disciplina buvo įvesta teologijos studentams (visų pirma VDU), vėliau kaip pasirenkamasis dalykas dėstytas Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Šiuo metu kanonistai pasauliečiams (nebūtinai teisininkams) dėsto bažnytinę teisę kaip pasirenkamąjį dalyką 2 Lietuvos universitetuose - MRU universitete bei VDU.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Consilia. Ein von ihm zusammen mit vier anderen Legisten und zwei Kanonisten dem Dominikanerkloster von Prouille (Aude) abgegebenes Gutachten aus den Jahren 1313/17; veröffentlicht von Henri Gilles (1971).
  • Helmut G. Walther. Die Legitimation der Herrschaftsordnung durch die Rechtslehrer der italienischen Universitäten des Mittelalters. Erschienen im ZiF, Jahresbericht 1997/98.
  • Emanuele Conte. Eine Rezeption germanischen Rechts in Italien? Römisch - wissenschaftliches Recht und vulgarrechtliche Tradition in den italienischen Städten des 12. und 13. Jahrhunderts.