TSNKP

„Tarybų Sąjungos Neokomunistų partija" (TSNKP) (rus. „Неокоммунисти́ческая па́ртия Сове́тского Сою́за“) – pogrindinė radikali kairioji organizacija. Ji veikė TSRS nuo 1974 m. rugsėjo iki 1985 m. sausio.

Istorija

Organizacija susikūrė, kai susijungė dvi pogrindinės kairiosios radikalios organizacijos: Naujųjų komunistų partija (NKP) ir „Kairioji mokykla“ (jos abi susikūrė tuo pačiu metu ir nepriklausomai viena nuo kitos 1972 – 1973 m).

Susijungusios organizacijos pasidalino savo idėjomis. NKP į naujają partiją įnešė trockizmo ir „Naujųjų kairiųjų“ idėjų (H. Markuzė, Če Gevara, R. Debre), o „Kairioji mokykla“ – egzistencializmo idėjas (Žanas Polis Sartras, Alberas Kamiu ir Antuanas de Sent Egziuperi).

TSNKP nariai planavo 1977 m. sausį (atsarginis variantas – liepą) surengti steigiamąjį suvažiavimą, kuriame ketino išrinkti valdantį organą (CK), priimti (po svarstymo) TSNKP Programą ir Įstatus. Iki šio laiko TSNKP teorinis dokumentas buvo „Neokomunizmo Principai“, parašyti A. Tarasovo 1974 m. lapkritį.

Tačiau 1975 m. nesekmė ir paskui 1977 m. sekę balandžio įvykiai nutraukė šiuos planus. TSNKP steigiamasis suvažiavimas taip niekada ir nebuvo surengtas.

Laikinas ir koordinuojantis TSNKP organas (iki CK išrinkimo) 1974 m. buvo „Valdantysis penketukas“, kurį sudarė Aleksandras Tarasovas (teorija, bendra vadyba), Natalija Magnat (teorija, bendra vadyba), Vasilijus Minorskis (darbas technikos aukštosiose mokyklose ir kontrkultūros aplinkoje), Olga Baraš (darbas humanitarinėse aukštosiose mokyklose ir vertimas), Igoris Duchanovas (ryšiai su regioninėmis grupėmis ir saugumo užtikrinimas).

1977 m. Igorį Duchanovą „Valdančiajama penketuke“ pakeitė S. Trubkinas. „Penketuko“ nutarimai buvo priimami daugumos balsavimu, neatsižvelgiant į kiekvieno nario kompetenciją.

1975 m. TSNKP ištiko nelaimė: KGB išaiškino ir areštavo kelis Maskvos organizacijos narius, taip pat ir daug lyderių. Tačiau nelaimės padariniai buvo sumažinti: įkliuvo tik buvę NKP nariai, nes iki to laiko, nepaisant formalaus susijungimo, abi grupės dar de facto egzistavo savarankiškai ir jų tarpusavio ryšiai buvo labai silpni.

Tardymas negalėjo išaiškinti žlugusios organizacijos (buvusios NKP) ryšių su kita partijos grupe (buvusia „Kairiąja mokykla“), taip pat ir su regioninėmis grupėmis. KGB nepavyko rasti įtikinamų rimtos antitarybinės veiklos įrodymų (iš dalies todėl, kad TSNKP, likęs Maskvos apskrities kaimelyje, 1975 m. sausį buvo sunaikintas). Per apklausą TSNKP nariai teigė, kad iš esmės laikosi „marksizmo-leninizmo“ idėjų, o nukrypimas į trockizmą, anarchizmą ir egzistencializmą negali būti vertinamas kaip nusikaltimas, nes TSRS už pažiūras nebaudžia, baudžia tik už veiksmus. Dėl to TSNKP byla nebuvo paduota į teismą. „Pačius pavojingiausius“, KGB nuomone, partijos narius neteisėtai nusiuntė į psichiatrines ligonines nuo pusės iki metų. Kiti buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir komjaunimo.

1975 m. nesėkmės ribotumas parodė santykiškai aukštą konspiracijos lygį TSNKP. Organizacija naudojo slaptažodžių sistemą ir pašto dėžutes, kad galėtų susisiekti su regioninėmis grupėmis, visi TSNKP nariai turėjo slapyvardžius. Tarpusavio susirašinėjimui buvo naudojamas nematomas rašalas.

Po 1975 m. nesėkmės TSNKP veikla buvo praktiškai paralyžiuota. Nepatekę į teisėsaugą nariai (su N. Magnatu ir O.Barašu priešaky) galėto tik sustiprinti konspiraciją ir išsaugoti[TSNKP nuo visiško žlugimo. Ryšiai su regionalinėmis grupėmis buvo laikinai prarasti. 1977-1980 m. TSNKP veikla atsinaujino.

1977 m. balandį TSNKP nariai vėl pateko į KGB akiratį dėl teroro aktų Maskvoje – 1977 m. sausio 8 d. sprogimai Maskvos metro ir Spalio 25-tosios (dabar – Nikolskavo) gatvėje. 7 žmonės žuvo, 37 buvo sužeisti. Pagal oficialią versiją, paskelbtą 1979 m. sausį, sprogimai buvo organizuoti armėnų nacionalistų vadovaujant Stepanui Zatiakinui. Tačiau byla TSNKP nariams baigėsi sulaikymais, apklausomis ir demonstratyviu jų sekimu. „Atpažinti“ TSNKP nariai iki 1982 m. jautė, kad jie yra sekami KGB.

Iš viso TSNKP buvo 32 žmonės, daugiausiai iš Maskvos ir jos apskrities, tačiau buvo ir iš Kirovo (2 žmonės), Leningrado (2 žmonės), Ukrainos (2 žmonės iš Dniepropetrovsko), Gruzijos (2 žmonės Tbilisyje ir Rustave), Latvijoje (1 žmogus).

Iš TSNKP 10 žmonių prapuolė Maskvoje 1975 m. ir 2 žmonės Kirove 1980 m.

1984 m. analizuodami TSRS po Michailo Suslovo, Leonido Brežnevo ir Jurijaus Andropovo vykstančius procesus, partijos lyderiai priėjo išvadą, kad artimiausiais metais įvyks TSKP režimo krachas ir šalyje įvyks radikalios permainos. Tokiomis sąlygomis nedidelė pogrindinė organizacija negali turėti jokios reikšmės visuomenės gyvenime ir įtakoti politinius procesus šalyje. 1984 m. antrojoje pusėje TSNKP įvykus diskusijai šiuo klausimu, partija buvo paleista 1985 m. sausį.

Ideologija

Ankstesnysis laikotarpis

Iš pradžių TSNKP vadovavosi ideologinėmis schemomis, išdirbtomis A. Tarasovo „Neokomunizmo principuose“ ir kituose neišsisaugujuosiuose veikaluose („Kiekvienas žmogus – karalius“, „Čilė, Kipro krizė ir eurokomunizmas“, „Revoliucinė diktatūra, NEP ir stalinizmas, „Balos puvena. „Juodašimčiai“ kaip revoliucinis miesčionijos kontrrevoliucioniškumas“. Jie buvo sunaikinti kartu su partijos archyvu Valentinovkos kaimelyje 1975 m.

Pagal šias schemas TSRS ekonominė santvarka buvo traktuojama kaip socialistinė nuo 1930-tųjų m. pabaigos (oficialiai atitiko stalinistinę konstituciją), bet politinė santvarka nebuvo laikoma socialistine: socializme valdžia turi priklausyti visuomenei, tačiau tuo metu TSRS valdžia priklausė valdančiajai biurokratijai ir valdžia buvo atskirta nuo piliečių. Norėdamas paaiškinti šį reiškinį A. Tarasovas pasirėmė Lenino idėja apie valdžios „perkėlimo“ galimybę: A. Tarasovas manė, kad 1920-ųjų m. pab. – 1930-tųjų m. pr. Stalino grupė, atstovavusi smulkiosios buržuazijos (miesčionijos) interesus, visų pirma valdininkijos, nugalėjo vidaus partijos kovoje grupes, kurios atstovavo darbininkų klasės ir revoliucinės inteligentijos interesus, ir užėmė valdžią. Tai buvo visai įmanoma dėl to, kad socializmas ekonomikoje dar nebuvo pastatytas, nes nevienalytiniame tarybiniame liaudies ūkyje pati pažangiausia forma buvo valstybinis kapitalizmas. Pradėjusi šalyje masines represijas ir sunaikinusi galimą opoziciją biurokratijos valdžiai, Stalino grupė užsitikrino sau nenušalinamumą: iki XX a. 30-tųjų m. pabaigos, kai pagal šią teoriją TSRS ekonomika jau buvo socialistinė, visuomenė jau galėjo užimti valžią, bet jau nebuvo kam užimti šią valdžią: politiškai aktyvi visuomenės dalis buvo išnaikinta, likusi – išgąsdinta. Buvo įvestas biurokratinės diktatūros režimas.

Tačiau ši teorija numatė, kad tokią visuomeninę-ekonominę formaciją nenatūraliai ir, vadinasi, neišvengiamai ištiks politinė revoliucija, kurios metu antstatas atitiks bazę: A. Tarasovas teigė, kad biurokratijos diktatūra stabdo gamybinių jėgų vystymąsį ir taip iškils marksizmui būdingas konfliktas – konfliktas tarp gamybinių jėgų ir gamybinių santykių.

Jis taip pat manė, kad iš esmės kontrrevoliucinis tarybinės biurokratijos režimas pasmerktas krachui dėl vykdomos užsienio politikos – atmetė pasaulinę revoliuciją ir „pasaulinio masto varžymąsį su kapitalizmu“ (tai parodė Kominterno paleidimas). Tai buvo gynybinė politika; švaistydama galimybes tarptautiniame lygmenyje ir pastoviai prarasdama bendražygius tiek valstybiniame lygmenyje (KLR, Albanija, Jugoslavija, Egiptas ir t. t.), tiek komunistiniame judėjime (maoistai, eurokomunistai, Dominikos kompartija, Nyderlandų Komunistų partija ir t. t.), TSRS vadovybė neišvengiamai pralaimės „pasaulinėse varžybose“ , paluš ekonomiškai ir paskatins TSRS tautas revoliucijai.

Pagal šią teoriją biurokratijos režimas sukėlė susvetimėjimą tarp piliečių ir valdžios, vadinasi, išsisaugojo susvetimėjimo fenomenas net po kapitalizmo sunaikinimo. Dėl susvetimėjimo biurokratijos diktatūros sąlygomis degradavo kultūra ir visuomenės gyvenime buvo pasisemti ritualai iš atstovaujamosios demokratijos (parlamentas, rinkimai, politinės partijos – viena arba kelios (TSRS bloko šalyse: VDR, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, KLR, KLDR, Vietname ir t. t.)

Dėl likusio susvetimėjimo tapo nepašalinama visuomenės įtampa ir tai buvo būsimosios revoliucijos psichologinė priežastis.

Biurokratija, būdama smulkiosios buržuazijos pažiūrų atstove, valdydama įtvirtino miesčioniškumą visose visuomeninio gyvenimo srityse (buityje, kultūroje, profesionalioje veikloje, gamybiniuose santykiuose ir formalioje politikoje) ir išnaikino antiburžuazinę ideologiją ir psichologiją. Viena vertus, tai paskatino visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo sąstingį ir degradaciją, kita vertus, sukėlė gamybinių santykių krizę, iš kurios režimas išeities nerado (obejktyviai skatino biurokratiją „užlopyti skyles“, įvesti neostalinizmą, arba, kas labiau tikėtina, degraduoti iki atvirtų buržuazinių santykių, kapitalizmo restauravimo). Arba tai galėjo padaryti legalią revoliucinę veiklą neįmanoma ir būtinybę sukurti pogrindinę organizaciją kovai pogrindyje.

Valdančioji biurokratija padarė išvadas iš 1917 m. spalio proletarinės revoliucijos. Todėl būtent TSRS darbininkų klasė (ypač susikoncentravusi stambiose pramonės įmonėse) buvo stipriai ideologiškai valdoma. Visų pirma, iš darbininkų klasės režimas pastoviai išlošinėjo, girdamas darbininkus ir tuo pačiu primesdamas jiems valdančiosios biurokratijos ideologiją ir skaidydamas juos „masine kultūra“. Antra, greitai ir efektyviai nutraukė nepriklausomų profsąjungų ir kitų darbininkų organizacijų kūrimosi bandymus. Trečia, informacinė blokada neduoda darbininkams galimybės turėti objektyvų ir pilną supratimą apie padėtį šalyje, „smegenų plovimas“ (propagandos ir „politinio mokymo“ sistema) neleidžia sukurti savo ideologijos, vertikalaus socialinio mobilumo kanalų sistema tarybinėje visuomenėje užtikrina labiausiai išsivysčiusiems ir atkakliausiems darbininkams galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą ir pereiti į kitą socialinę kategoriją. Dėl šių priežasčių darbininkų klasė negali tapti naujos revoliucijos avangardu. Toks avangardas gali būti studentija, kuri dar nėra priklausantisi tarybinės visuomenės socialinei struktūrai, yra mobili, turinti priėjimą prie didesnio informacijos kiekio ir kuriai skirta būti socialine grupe, užsiimančia intelektualine veikla. Dėl to studentai patiria diskomfortą dėl perspektyvos po Aukštosios mokyklos baigimo tapti eiliniais, menkai apmokamais ir priklausomais nuo biurokratijos samdomais darbuotojais. Valdymo mechanizmai tarp jaunimo nusilpo, nes Komjaunimas visiškai išsigimė ir negalėjo tapti jaunimo lyderiu.

Taip buvo aiškinama TSNKP priimta strategija dėl propagandos tarp jaunimo (taip pat susidomėjimas 1960-ųjų m. „jaunimo revoliucija“ Vakaruose nagrinėjant ypatingais principais studentų judėjimo JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje patirtį.

1978 m. šios ideologinės schemos netenkino tiek paties A. Tarasovo, tiek ir partijos daugumos narių. Rimtai iškritikavo šias ideologines schemas N. Magnatas, V. Minorskis, S. Trubkinas, V. Makarcovas. Dėl to per 1978–1979 m. A. Tarasovas sukūrė TSNKP naują, rimtesnę ir originalesnę teoriją.

Literatūra

• Тарасов А. Н., Черкасов Г. Ю., Шавшукова Т. В. Левые в России: от умеренных до экстремистов. М.: Институт экспериментальной социологии, 1997. ISBN 5-87637-006-1. (A. Tarasovas, Kairieji Rusijoje: nuo nuosaikiųjų iki ekstremistų).
• Тарасов А. Н. Революция не всерьёз. Штудии по теории и истории квазиреволюционных движений. Екатеринбург: Ультра.Культура, 2005. ISBN 5-9681-0067-2. (A. Tarasovas Revoliucija ne rimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų istorijos ir teorijos moksliniai tyrimai).
• Красные диссиденты // Левый поворот (Краснодар). № 5 (Raudonieji disidentai // Kairysis posūkis (Krasnodaras).
• Лубянка, 2. Из истории отечественной контрразведки. М.: Издательство объединения «Мосгорархив»; АО «Московские учебники и Картолитография», 1999. ISBN 7228-0066-X.
• Fäldin H. Neokommunistiska partiet. Okänd sida av Sovjetunionens vänster oppositions historiens. // Medborgaren, 1994, N 12.
• Roßbach K. Kontrkulttuuri Neuvostoliittossa: hippien ja neokommunistien välillä. // Sosiaalinen arkkisto, 1995, N 1.

Nuorodos

• Леворадикалы. История возникновения и развития леворадикального движения в СССР/России в 80-е – 90-е гг. XX в. Предшественники. Archyvuota kopija 2007-07-22 iš Wayback Machine projekto.
• Тарасов, Александр Николаевич «Первоапрельская шутка КГБ, или Как я был террористом»