Kairioji mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

„Kairioji mokykla" (rus. „Левая школа“) – radikali, kairioji pogrindinė organizacija, susikūrusi Maskvoje 1972 m. gruodį – 1973 m. sausį. Grupę įkūrė Natalija Magnat, Olga Baraš ir Inaja Okup. Šią grupę sudarė beveik visi Valstybinio Maskvos pedagoginio universiteto studentai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grupės teoretike buvo paskirta N. Magnat, organizaciniam darbui vadovavo O. Baraš. Formalios vadovybės „Kairioji mokykla” neturėjo, bet iš tikrųjų grupei vadovavo įkūrėjų trejetukas. Organizacijos nariai ketino surengti 1976 m. antroje pusėje suvažiavimą arba konferenciją, kur ir turėjo būti išrinkta vadovybė ir patvirtinti programiniai bei pagrindiniai organizacijos dokumentai, taip pat, žinoma, sugalvotas naujas organizacijos pavadinimas (Pavadinimas „Kairioji mokykla” buvo laikinas ir išrinktas dėl konspiracijos sumetimų).

„Kairioji mokykla” teorijoje jungė klasikinio marksizmo, leninizmo, trockizmo ir prancūzų ateistinio egzistencializmo (visų pirma Žano Polio Sartro, Albero Kamiu ir Antuano de Sent Egziuperi idėjas) elementus.

„Kairioji mokykla” TSRS politinį režimą laikė laikė antisocialistiniu ir smulkiaburžuaziniu (miesčionišku ir biurokratišku). Jų nuomone, toks režimas įsigalėjo dėl Stalino grupės pergalės 1920-tųjų m. pab. – 1930-tųjų pr. Visasąjunginės Komunistų partijos viduje ir TSRS; taip pat Stalino grupė buvo traktuojama kaip kontrrevoliucinių sluoksnių interesų atstovė. Režimas lėmė kultūrinį ir visuomeninį sąstingį, kuris trukdė vystytis TSRS piliečiams ir primesdavo jiems primityvizaciją, atėmė iš masių politinės iniciatyvos ir dalyvavimo valdyme galimybę bei pasmerkė talentingiausius piliečius eskapizmui (alkoholizmui, religijai) arba emigracijai.

„Kairioji mokykla” neabejojo, kad TSRS ekonominė santvarka buvo socialistinė, todėl TSRS visuomeninė santvarka buvo laikyta „iškreiptu socializmo variantu“. Kad būtų galima sutvarkyti situaciją, reikėjo tik įvykdyti politinę revoliuciją, dėl kurios vėliau politinis režimas atitiktų ekonominę santvarką, t.y būtų pašalintas iškrypimas. „Kairioji mokykla” tokią revoliuciją laikė “socialistine demokratine”, analogiškai buržuazinei demokratinei revoliucijai.

Organizacijos nariai manė, kad socialinė-kultūrinė aklavietė, kuriai pasmerkė TSRS valdančioji miesčioniška biurokratija, mokslinės ir techninės revoliucijos sąlygomis prives prie ekonominės krizės (kadangi miesčioniška biurokratijos valdžia yra priešiškai nusiteikusi prieš kūrybą). Dėl to šalyse susiklostys revoliucinė situacija. Pagal N. Magnat prognozę, tai turėjo atsitikti iki XX a. pab. Kad revoliucija būtų sėkminga, būtina, kad šalyje iki jos susiformuotų revoliucinė partija, kuri ir galėtų vadovauti revoliucijai. „Kairioji mokykla” manė esanti tokios partijos užuomazga.

„Socialistinės demokratinės revoliucijos“ revoliuciniu subjektu buvo laikoma inteligentija, iš dalies ir studentai. Tačiau buvo manoma, kad masinė revoliucijos jėga bus darbininkų klasė, kuri labiausiai kenčia nuo susvetimėjimo ir daugiausiai nukentės nuo ekonominės krizės.

Organizacijos nariai planavo išleisti pogrindinį žurnalą „Kairioji mokykla”, bet šis projektas nebuvo įgyvendintas. 1973 m. vasarą „Kairiosios mokyklos” nariai pabandė sukurti panašias grupuotes, tačiau nepavyko.

1973 m. rugsėjį „Kairiojo mokykla” susisiekė su kita radikalia, kairiąja pogrindine organizacija – Naujųjų komunistų Partija (NKP), kurios ideologinės nuostatos ir politiniai tikslai buvo labai panašūs. Po ilgų derybų abi grupės nutarė susivienyti. Susivienijimas formaliai įvyko 1974 m. rugsėjį. Susivienijusi organizacija pasivadino “Tarybų Sąjungos Neokomunistų partija (TSNKP) ir N. Magnat su O. Baraš tapo neformaliomis TSNKP vadovėmis.

Be to, N.Magnat leido buvusiam NKP vadovybės nariui A. Tarasovui tapti pagrindiniu TSNKP teoretiku. Ji iš esmės susikoncentravo ties estetikos klausimais.

Nepaisant nutarimo susivienyti, realios bendros veiklos kartu suorganizuoti nepavyko. Dėl to, kai NKP Maskvos grupė (taip pat ir vadovybė) 1975 m. sausį dingo, „Kairiosios mokyklos” lyderiai prisiėmė atsakomybę dėl TSNKP išsaugojimo nuo pilno žlugimo, organizacija sėkmingai veikė pogrindyje iki 1977 m., kai išėję į laisvę TSNKP lyderiai pradėjo partijos atkūrimą. Nors „Kairioji mokykla” formaliai iširo 1974 m. rugsėjį, iš tikrųjų ji veikė kaip savarankiška kairioji pogrindinė grupė iki pačio 1977 m. vasario.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Тарасов А. Н., Черкасов Г. Ю., Шавшукова Т. В. Левые в России: от умеренных до экстремистов. М.: Институт экспериментальной социологии, 1997. ISBN 5-87637-006-1. (A. Tarasovas Kairieji Rusijoje: nuo nuosaikiųjų iki ekstremistų).
  • Тарасов А. Н. Революция не всерьёз. Штудии по теории и истории квазиреволюционных движений. Екатеринбург: Ультра.Культура, 2005. ISBN 5-9681-0067-2. (A. Tarasovas Revoliucija ne rimtai. Kvazirevoliucinių judėjimų istorijos ir teorijos moksliniai tyrimai).
  • Roßbach K. Kontrkulttuuri Neuvostoliittossa: hippien ja neokommunistien välillä. // Sosiaalinen arkkisto, 1995, N 1.