Sėjamasis grikis
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Fagopyrum esculentum |
---|
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum) |
Mokslinė klasifikacija |
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum) – rūgtinių (Polygonaceae) augalų rūšis, priklausanti grikių (Fagopyrum) genčiai.
Žodžio kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis „grikis“ kilęs iš lenk. gryka.[1] Savo ruožtu slavai grikius taip pavadino pagal Graikiją, iš kurios grikiai buvo vežami į slavų kraštus.
Morfologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Stiebas status, sultingas. Lapai širdiški, blizgantys. Žiedai smulkūs, balsvai rožiniai arba žalsvai geltoni, sukrauti kekėse. Vaisiai tribriauniai riešutėliai. Aukštis – 0,1–0,6 m. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.
Sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Grikių grūdai turi 9,5-14,1 % lengvai pasisavinamų baltymų, geležies, fosforo, kalcio, 80,5-84,1 % krakmolo, 1,2-2,2 % ląstelienos, mineralinių druskų, 1,8-3,1 % riebalų, obuolių ir citrinos rūgščių, vitaminų B1, B2.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvoje grikiniai daugiausia auginami smėlingose dirvose šalies pietryčiuose ir rytuose. Pasitaiko sulaukėjusių.[2]
Kvepiantys grikių žiedai išskiria daug nektaro ir juos noriai lanko bitės. Grikių medus turi gerokai daugiau baltymų ir geležies nei liepų ar gėlių medus.
Grikių šiaudai naudojami kaip pašaras gyvuliams.
-
Grikio žiedas
-
Grikių laukas
-
Sėklos
-
Sėklos be lukštų - grikių kruopos
-
Grikių košė
Produkcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tūkstančiai tonų (2007 m.) | |
---|---|
Rusija | 1004 |
Kinija | 800 |
Ukraina | 160 |
Prancūzija | 117 |
Lenkija | 88 |
Kazachstanas | 80 |
JAV | 68 |
Brazilija | 52 |
Japonija | 34 |
Lietuva | 21 |
Baltarusija | 13 |
Latvija | 8 |
Butanas | 7 |
Pietų Korėja | 3 |
Kanada | 2 |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 169.
- ↑ Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 67