Pereiti prie turinio

Sėjamasis grikis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.
Fagopyrum esculentum
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum)
Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
( Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
( Magnoliopsida)
Poklasis: Gvazdikažiedžiai
( Caryophyllidae)
Šeima: Rūgtiniai
( Polygonaceae)
Gentis: Grikis
( Fagopyrum)
Rūšis: Sėjamasis grikis
( Fagopyrum esculentum)

Sėjamasis grikis (Fagopyrum esculentum) – rūgtinių (Polygonaceae) augalų rūšis, priklausanti grikių (Fagopyrum) genčiai.

Žodžio kilmė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žodis „grikis“ kilęs iš lenk. gryka.[1] Savo ruožtu slavai grikius taip pavadino pagal Graikiją, iš kurios grikiai buvo vežami į slavų kraštus.

Grikių laukai Dieveniškių krašte, prie Šetylų

Stiebas status, sultingas. Lapai širdiški, blizgantys. Žiedai smulkūs, balsvai rožiniai arba žalsvai geltoni, sukrauti kekėse. Vaisiai tribriauniai riešutėliai. Aukštis – 0,1–0,6 m. Žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.

Grikių grūdai turi 9,5-14,1 % lengvai pasisavinamų baltymų, geležies, fosforo, kalcio, 80,5-84,1 % krakmolo, 1,2-2,2 % ląstelienos, mineralinių druskų, 1,8-3,1 % riebalų, obuolių ir citrinos rūgščių, vitaminų B1, B2.

Lietuvoje grikiniai daugiausia auginami smėlingose dirvose šalies pietryčiuose ir rytuose. Pasitaiko sulaukėjusių.[2]

Kvepiantys grikių žiedai išskiria daug nektaro ir juos noriai lanko bitės. Grikių medus turi gerokai daugiau baltymų ir geležies nei liepų ar gėlių medus.

Grikių šiaudai naudojami kaip pašaras gyvuliams.

Tūkstančiai tonų
(2007 m.)
Rusija 1004
Kinija 800
Ukraina 160
Prancūzija 117
Lenkija 88
Kazachstanas 80
JAV 68
Brazilija 52
Japonija 34
Lietuva 21
Baltarusija 13
Latvija 8
Butanas 7
Pietų Korėja 3
Kanada 2


  1. Ernst Fraenkel. Litauiches Etymologysches Wörterbuch. I–II t. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1962–1965. p. 169.
  2. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 67