Rūgštis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Rūgštis (bendra forma dažnai žymima HA) – bet koks cheminis junginys, kurį ištirpinus vandenyje tirpalo pH tampa mažesnis už 7.

Plačiai žinomos rūgštys: acto rūgštis (maisto priedas), druskos rūgštis, sieros rūgštis, askorbo rūgštis (vitaminas C).

Rūgšties sąvokos apibrėžimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvasis[taisyti | redaguoti kodą]

Rūgšties sąvoką chemijoje pirmasis pavartojo Robertas Boilis dar prieš flogistono teoremos atsiradimą. Rūgštis tais laikais nustatinėjo pagal tiesioginius jų savybių stebėjimus. Rūgštimis vadino vandenilio turinčius junginius, kurie reaguodami su metalais, išskirdavo vandenilį, buvo rūgštūs ir nuo kurių paraudonuodavo lakmusas.

Pagal Arenijų[taisyti | redaguoti kodą]

Atradus elektrolitinę disociaciją teko peržiūrėti sąvokas. Naują rūgščių apibrėžimą, atsižvelgdamas į junginių elektrolitinę disociaciją tirpaluose, pateikė Svantė Arenijus. Pagal Arenijų rūgštis – medžiaga sudaryta iš vandenilio jonų katijonų ir rūgšties liekanos anijonų, kuri vandeniniame tirpale jonizuojasi, susidarant vandenilio jonui ir rūgšties liekanos anijonui. O bazės tai medžiagos kurios vandeniniame tirpale jonizuojasi į OH- anijoną ir katijoną. Pagal šį apibrėžimą prie rūgščių priskiriamos medžiagos: HCl, H2SO4, HNO3. O prie bazių priskiriama NaOH, KOH. Dažnai tokie junginiai vadinami: „klasikinės rūgštys“ ir „klasikinės bazės“. Toks apibrėžimas nepaaiškina netirpių junginių arba tokių junginių kaip NH3 rūgštinių ar bazinių savybių.

Pagal Brionstedą[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Lourio ir Brionstedo teoriją: rūgštis – tai medžiaga, galinti atiduoti vieną ar kelis protonus (vandenilio katijonus), kitaip tariant rūgštis – tai protonų donoras, bazė – tai protonų akceptorius.

Toks apibrėžimas paaiškina ir klasikinių rūgščių bei bazių reakcijas, ir tokias reakcijas kaip:
NH3(d) + HCl(d) → NH4Cl(k)

Be to, Brionstedas atkreipia dėmesį į tirpiklio – vandens – svarbą tokiose reakcijose ir pradeda naudoti oksonio jono (H3O+) sąvoką.

Brionstedo apibrėžimas platesnis. Tai, kad reakcijoje nedalyvauja nei nei vanduo, nei OH-, netrukdo apibrėžti šią reakciją kaip rūgšties – bazės reakciją.

Pagal Liuisą[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal Liuisą rūgštis – elektronų poros aceptorius, o bazė – elektronų poros donoras. Junginiai, kurie atitinka tik tokį apibrėžimą, bet ne ankstesnius, vadinami Liuiso rūgštimis ir Liuiso bazėmis. Atitinkamai tai elektrofilai ir nukleofilai organinėje chemijoje.

Esminis skirtumas, kad pagal Luisą rūgšties – bazės reakcijomis gali būti pavadintos ir kai kurios reakcijos, kai nėra perduodami protonai.

Pavyzdžiui:[taisyti | redaguoti kodą]

H+ + OH- → H2O

H+ čia gauna elektronų porą, kurią atiduoda OH-. Taigi H+ yra rūgštis, o OH- tai bazė.

F3B(rūgštis) + NH3(bazė) → F3B:NH3

CO2(d) + H2O → H2CO3(aq) Šitoje reakcijoje vanduo yra bazė.

Pagal Liuisą prie rūgščių priskiriama: AlCl3, F3B, Al3+, CO2, Cu2+, praktiškai bet kokie kiti teigiami jonai ir daug kitų junginių.

Rūgščių savybės[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Reaguoja su metalais.
  2. Reaguoja su metalų oksidais.
  3. Reaguoja su bazėmis, hidroksidais.
  4. Reaguoja su silpnų rūgščių druskomis.

Rūgštys[taisyti | redaguoti kodą]

acto, akrilo, aliuminio fluorovandenilio, amino, ω aminokaprono, anglies, askorbo, asparagino, Asparto rūgštis, Aspirinas (Acetilsalicilo rūgštis), azoto, benzoinė, cinamono chloracto, chromo, dezoksiribonukleino (DNR), diamino, druskos, fosforo, fumaro, geležies, glioksilo, glutamo, hipofosfitinė, karboninė, Niacinas (nikotino rūgštis), nitritinė, oksalo, palmitino, perchloro, pieno, propiono, ribonukleino (RNR), ribonukleino informacinė (iRNR), ribonukleino ribosominė (rRNR), ribonukleino transportinė (tRNR), sieros, skruzdžių, stearino, sviesto, teraftalio, tiosieros, vandenilio cianido, vandenilio fluorido, vandenilio heksafluoro

Vikiteka