Stichinės nelaimės ir ligų epidemijos Rytprūsiuose

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ledonešio ir pakilusio vandens apsupta Mažosios Lietuvos valstiečio sodyba (apie 1910 m.)

Stichinės nelaimės ir ligų epidemijos Rytprūsiuose – gamtinės stichijos ir ligų epidemijų sukelti įvykiai, kurie stipriai pakenkė Rytprūsių gyventojų veiklai iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos (t. y. iki tol, kol buvo juridiškai panaikinta ši Vokietijos imperijos provincija, prieš tai buvusi Kryžiuočių ordino valda).

Gamtos stichijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europos šiaurės rytinėje dalyje plytėjusioje teritorijoje kilę žemės drebėjimai, stebimos šiaurės pašvaistės, kometos ir Saulės užtemimai gyventojų neretai buvo vertinami kaip „Dangaus ženklai“ ar „Likimo rykštės“. Po gamtos išdaigų kartais sutrumpėjęs augalų brendimo laikotarpis neleisdavo sulaukti gausesnio derliaus jau ir taip nederlingose dirvose. Didesni klimato svyravimai valstiečiams sukeldavo papildomų rūpesčių, kartais net katastrofiškų padarinių. 1308, 1349, 1360, 1497, 1510, 1701, 1702, 1768 ir 1835 (o ypač 1818) metais teritorija kentėjo nuo galingų uraganų. Dėl to, 1308 m. pasikeitė Aistmarių gylis, o 1510 m. susiformavo Piliavos giluma.[1]

  • 1322/1323 m. šalta žiema, beveik visi vaismedžiai iššalo.
  • 1427 m. sausra, lietaus nebuvo nuo Šv. Velykų iki rugpjūčio mėn.
  • 1506 m. kriaušių derlius buvo skinamas du kartus.
  • 1506 m. itin šalta žiema.
  • 1572 m. „stebuklingi ženklai danguje“ (šiaurės pašvaistė).
  • 1577 m. didelė kometa virš Karaliaučiaus.
  • 1585 m. didelė šiaurės pašvaistė įvardinta kaip „siaubingas ženklas“.
  • 1642 m. sausio gale jau atskrido gandrai.
  • 1680 m. gruodžio 23 d. po saulėlydžio pirmąkart buvo stebima siaubinga kometos uodega.
  • 1706 m. gegužės 12 d. įvyko pilnas Saulės užtemimas − 11 valandų pilnos tamsos.
  • 1709 m. sausyje dideli šalčiai, dar gegužės pradžioje ant Baltijos jūros ledo buvo galima važinėti rogėmis (Europoje tai buvo pavadinta „Tūkstantmečio žiema“). Augalai prastai augo, prasidėjo badmetis ir brangmetis.
  • 1711 m. skėrių antplūdis Karaliaučiuje.
  • 1718 m. pakilęs uraganas Karaliaučiuje sukėlė potvynį.
  • 1739/1740 m. itin šalta žiema. Sproginėjo ąžuolai; užšaldavo vynas ir alus; sušaldavo sargybiniai, laukiniai žvėrys ir paukščiai; Baltijos jūra tik gegužės viduryje išsivadavo nuo ledų.
  • 1766 m. balandžio 12 d. buvo pilnas Saulės užtemimas.
  • 1771 m. šalta žiema su speigais iki pat balandžio pabaigos. Ankstyva vasara prasidėjo sausromis, o nuo liepos 10 d. iki 15 d. nepaliaujamai lijo (Šventmiškio (dab. Ušakovas) bažnyčios knyga).
  • 1794/1795 m. dideli šalčiai.
  • 1801 m. lapkričio 3 d. uraganas iš Vakarų pusės iššaukė potvynį; laivai buvo išmesti į pievas, o Karaliaučiuje – ant miesto pylimo.
  • 1806 m. uraganas nuplėšė tris Karaliaučiaus pilies pastatų kraigus.
  • 1818 m. sausio mėn. uraganas nusiaubė didelę dalį Rytprūsių teritorijos, nuostoliai siekė 4 414 710 Prūsijos talerių sumą.[2]
  • 1825 m. potvynis Karaliaučiuje. Miesto gatvėmis plaukioja laiveliai.
  • 1829 m. žiemos audra, Karaliaučiuje didelis potvynis. Prie tilto per Prieglių susitelkė ledų krūvos, apsemtas Universitetas, nevaldomos plaukioja nuo stovėjimo vietų nuplėštos vytinės. Vandens srovės nuplovė dvi karčiamas.
  • 1832 m. šalta vasarą, liepos mėnesio naktimis kankino šalčiai ir formavosi ledas.
  • 1834 m. karščiai ir sausra; dukart žydėjo augalai ir tiek pat kartų bandė duoti derlių.
  • 1836 m. stebėta didelė šiaurės pašvaistė.
  • 1849 m. dideli šalčiai: iki −35 °Ré (pagal Reomiūro skalę) arba −43,75 °C (pagal Celsijų).
  • 1868 m. karšta vasara: rugpjūčio 13 d. 35,8 °Ré arba 44,75 °C.
  • 1871 m. birželio 1 d. iškrito sniegas.
  • 1889 m. šalta žiema, sniegas išsilaikė 92 dienas.
  • 1894 m. vasario mėn. uraganas iš Vakarų pusės; Karaliaučiaus „Nasser Garten“ (dab. „Portovojė“) rajone įlaužta užtvanka, saugojusi miestą nuo Priegliaus potvynių.
  • 1899/1900 m. žiemą gausiai snigo; sniegas išgabentas su 28 721 vežimais.
  • 1905 m. birželyje buvo jaučiami nedideli požeminiai smūgiai.
  • 1907/1908 m. žiemą gausiai snigo, išgabenti 175 696 m³ sniego kainavo 235 860 markių sumą.
  • 1910 m. lankėsi Halio kometa.
  • 1911/1912 m. Karaliaučiaus kanalas užšalo per visą savo gylį.
  • 1912 m. balandžio 7 d. įvyko beveik pilnas Saulės užtemimas. Karšta vasara, Karaliaučiaus mokiniai 25 kartus dėl karščių buvo atleidžiami nuo mokyklų lankymo.
  • 1928/1929 m. sausyje nustebino stipri perkūnija.
  • 1928/1929 m. kietai šalta žiema, Baltijos jūra iki pat horizonto pasidengė ledu. Sausio 7 d. sniego danga siekė 42 cm; vasario 10 d. šaltis spustelėjo iki −34,4 °C; o vidutinė vasario mėn. temperatūra tebuvo −13,8 °C. Ledas ant Kuršių marių išsilaikė iki gegužės mėnesio. Dažniausiai pūtė šiaurės rytų vėjas.
  • 1934 m. gausiai snigo, todėl tradicinė studentiška Gegužinės šventė (balandžio 30 d.) surengta nebuvo.[3]

Epidemijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1352 m. Karaliaučiuje siautė maras, per keturis mėnesius mirė 5 078 žmonės.
  • 1529 m. Rytprūsiuose angliško prakaitavimo (lot. sudor anglicus) ligos protrūkis. 25 500 mirusiųjų.
  • 1549 m. krašte siautėjo maro epidemija. 15 000 mirusiųjų.
  • 1709 m. prasidėjo Didysis maras.
  • 1807 m. vidurių šiltinės ir dizenterijos protrūkis Karaliaučiuje. Daug mirusių (1 949 gimimų teko 6 392 mirčių), masiškai dvėsė gyvuliai, didelis brangmetis.
  • 1831 m. Choleros sukilimas Karaliaučiuje: cholera Karaliaučiuje. 2 200 susirgusiųjų, iš kurių 1 327 mirė.
  • 1866 m. cholera Karaliaučiuje. 3 967 susirgusiųjų (tame tarpe 517 kareivių), iš kurių 2 671 mirė.
  • 1871 m. raupsų protrūkis, 771 ligonių.
  • 1871 m. choleros epidemija. 3 741 susirgusiųjų, iš kurių 1 790 mirė.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ernst Strehlke, Friedrich Strehlke. Nachrichten über besondere Witterungs-Erscheinungen in Preußen // Altpreußische Monatsschrift, Neue Folge 10 (1873), S. 650–660
  • Ananiasz Rojecki, Ryszard Girguś, Witold Strupczewski. Wyjątki ze źródeł historycznych o nadzwyczajnych zjawiskach hydrologiczno-meteorologicznych na ziemiach polskich w wiekach od X do XVI – Warszawa, 1965
  • Piotr Oliński. Mnich wobec pogody. O zapiskach dotyczacych pogody w Kronice pelplinskiej (A monk and the weather. On the notes relating to the weather in the Chronicle of Pelplin) // Pelplin 725 rocznica powstania Opactwa Cysterskiego. Kulturotwórcza rola cystersów na Kociewiu. Materialy z sesji naukowej zorganizowanej w Pelplinie w dniach 21–23 wrzesnia 2001 roku, przez Starostwo Powiatowe w Tczewie, Instytut Historii Uniwersytetu Gdanskiego oraz Zespól do badan nad historia i kultura cystersów w Polsce Uniwersytetu Adama Mickiewicza w Poznaniu – Pelplin, Dirschau, 2002, S. 155–168
  • R. Przybyla, G. Wójcik, W. Chorążyczewski, W. Nowosad, K. Marciniak, Piotr Oliński, K. Syta. Zmienność warunków termiczno-opadowych w Polsce w okresie 1501–1840 w świetle danych historycznych – Przegłąd geograficzny 76/1 (2004), S. 5–31
  • Piotr Oliński, J. Majorowicz, A. Zielski. Temperature Changes in Poland from the 16th to the 20th Century// International Journal of Climatology 25 (2005), S. 773–791
  • Piotr Oliński. Wylewy Wisły w ziemni chełmińskiej w XV–XVIII wieku, świetle zródel narracyjnych // Mesto a voda. Praha, mesto u vody. Sborník příspevku z 22. vedecké konference Archivu hlavního mesta Prahy, usporádané ve spolupráci s Institutem mežinárodních studií Fakulty sociálních ved Univerzity Karlovy ve dnech 7. a 8. Října 2003 v Clam-Gallasove paláci v Praze – Praha, 2005, S. 95–109
  • Marie-Luise Heckmann. Zwischen Weichseldelta, großer Wildnis und Rigaischem Meerbusen. Ökologische Voraussetzungen für die Landnahme im spätmittelalterlichen Baltikum // Von Nowgorod bis London. Studien zu Handel, Wirtschaft und Gesellschaft im mittelalterlichen Europa. Festschrift für Stuart Jenks zum 60. Geburtstag (Nova mediaevalia 4), hrsg. v. ders. und Jens Röhrkasten – Göttingen, 2008, S. 255–295
  • Marie-Luise Heckmann. Krieg und Wetter – in erzählenden Quellen Preußens und Livlands im 13. und 14. Jahrhundert // Piśmienność pragmatyczna – edytorstwo źródeł historycznych – archiwistika. Studia ofiarowane Profesorowi Januszowi Tandeckiemu w sześćdziesiąta oiąta rocznicę urodzin, hg. von Roman Czaja/Krzysztof Kopiński – Toruń, 2015, S. 191–212
  • Marie-Luise Heckmann unter Mitwirkung von Dieter Heckmann. Falken im Ordensland und Herzogtum Preußen, ein ökologisch und ökonomisch knappes Gut // Preußenland 8 (2017), S. 7–40 (Išvados (en))


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.