Vidurių šiltinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Mikroskopu daryta nuotrauka, kurioje matoma vidurių šiltinės sukėlėja Salmonella enterica Typhi.

Vidurių šiltinė (lot. Typhus abdominalis, lot. Febris typhoides) – liga, kurią sukelia Salmonella serotipo Typhi bakterijos.[1] Simptomai gali būti silpni arba stiprūs ir paprastai pasireiškia praėjus 6-30 d. po užsikrėtimo.[2][3] Dažnai išsivysto ilgai trunkantis karščiavimas,[2] palydimas bendru silpnumu, pilvo skausmais, vidurių užkietėjimu, stipriais galvos skausmais ir negausus vėmimas.[3][4] Kai kuriems žmonėms atsiranda odos bėrimas rausvomis dėmelėmis.[3] Sunkiais atvejais gali sutrikti sąmonė.[4] Negydant simptomai gali užsitęsti savaites ar mėnesius.[3]Retesniais atvejais sergantiesiems pasireiškia intensyvus viduriavimas.[4] Kai kurie žmonės gali būti besimptomiai bakterijos platintojai.[5] Gimininga liga – paratifas.[1] Manoma, kad S. enterica Typhi baterijos perduodamos tik per žmones ir gali daugintis tik žmogaus viduje.[6]

Vidurių šiltinę sukelia bakterija Salmonella enterica subsp. enterica serovar Typhi, besidauginanti žarnyne, Pejerio folikuluose, mezenteriniuose limfmazgiuose, blužnyje, kepenyse, tulžies pūslėje, kaulų čiulpuose ir kraujyje.[3][4] Vidurių šiltinė plinta valgant ar geriant maistą ar vandenį, užterštą užsikrėtusio žmogaus išmatomis.[5] Rizikos veiksniai yra ribota prieiga prie švaraus geriamojo vandens ir antisanitarinės sąlygos.[1] Didžiausia tikimybė simptomams pasireikšti pas tuos, kurie iki šiol neturėję kontakto su patogenu nurijo užteršto geriamojo vandens ar maisto.[4] Liga gali užsikrėsti tik žmonės, žinomų gyvūnų vektorių nėra.[5]

Diagnozuojama iš paciento mėginių užauginant kolonijas ir jas identifikuojant arba pagal kraujo mėginių imuninį atsaką į patogeną (t.y., Vidalio reakciją.[3][1][7] Pastaruoju metu nauji didelės apimties duomenų rinkimo ir analizės pasiekimai leido tyrėjams sukurti geresnę diagnostiką, pavyzdžiui, nustatant kintančius mažų molekulių kiekius kraujyje, kurie gali konkrečiai reikšti vidurių šiltinę.[8] Tačiau tikslių ir specifinių diagnostikos priemonių tuose regionuose, kur vidurių šiltinė labiausiai paplitusi, prieinamumas yra gana ribotas dėl laiko, reikalingo diagnozei nustatyti, didėjančio bakterijos atsparumo antibiotikams ir tyrimų kainos.[6]

Skiepai nuo vidurių šiltinės per pirmuosius dvejus metus gali užkirsti kelią maždaug 40–90 % atvejų.[9] Vakcina gali turėti tam tikrą poveikį iki septynerių metų.[1] Didelės rizikos grupei priklausantiems žmonėms arba žmonėms, keliaujantiems į vietoves, kuriose liga paplitusi, rekomenduojama pasiskiepyti.[5] Kitos veiksmingos priemonės, užkertančios kelią ligai plisti - švaraus geriamojo vandens tiekimas, geros sanitarinės sąlygos ir rankų plovimas.[3] Kol nepatvirtinta, kad infekcija pašalinta, užsikrėtusysis neturėtų ruošti maisto kitiems.[3] Vidurių šiltinė gydoma antibiotikais, tokiais kaip azitromicinas, fluorokvinolonai arba trečios kartos cefalosporinai.[1] Kita vertus atsiradus atsparumui šiems antibiotikams gydymas tapo sudėtingesnis.[1][10]

Vidurių šiltinės paplitimas pasaulyje. Liga labiausiai išplitusi Azijoje, Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikose.

██ Stipriai endeminės šalys

██ Silpnai endeminės šalys

2015 m. pasaulyje vidurių šiltine užsikrėtė 12,5 mln. žmonių.[11] Liga labiausiai paplitusi Indijoje,[1] o daugiausiai ja užsikrečia vaikai.[1][5] Vidurių šiltinės atvejų išsivysčiusiose pasaulio šalyse stipriai sumažėjo, lyginant su 1940 m., dėl pagerėjusių sanitarinių sąlygų ir antibiotikų.[5] 2015 m. visame pasaulyje nuo vidurių šiltinės mirė apie 149 000 žmonių. 1990 m. šis skaičius siekė 181 000 1990 m.[12][13] Europoje 2017 m. patvirtinti 1098 ligos atvejai 22 ES/EEB valstybėse. 90,9% buvo įvežtiniai daugiausiai iš Pietų Azijos šalių.[14]Lietuvoje kasmet nustatomi 1–2 infekcijos atvejai, beveik visi jų – įvežtiniai iš endeminių šalių.[15] Ligos negydant mirtingumas gali siekti 20%, gydant – tarp 1% ir 4%.[5]

Šiltinė ir vidurių šiltinė yra skirtingos ligos,[16] tačiau dėl panašių simptomų skirtingomis nebuvo laikomos iki pat XIX a. pr.[17]

Vidurių šiltinės epidemijos neretai plisdavo SSRS Gulago lageriuose ir nacių koncentracijos stovyklose XX a. ketvirtajame-penktajame dešimtmečiais.[18][19]

Lietuvoje mokslinių darbų apie vidurių šiltinę paskelbė Ignas Bujakas.[20]

Žymūs vidurių šiltinės atvejai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Princas Albertas, Anglijos karalienės Viktorijos vyras, mirė 1861 m. gruodžio 14 d., praėjus 24 d. nuo pasijutimo „siaubingai blogai“.[21] Jį lankęs gydytojas seras Viljamas Dženeris, to meto vidurių šiltinės ekspertas, buvo princui diagnozavęs šią ligą.[22]
  • Edvardas VII, karalienės Viktorijos sūnus, dar būdamas Velso princu vos išgyveno labai sunkius vidurių šiltinės simptomus.[23]
  • Devintąjį JAV prezidentą Viljamą Henrį Harisoną ši liga pražudė 1841 m., praėjus tik kiek daugiau nei mėnesiui po jo kadencijos pradžios. Jis iki šiol yra trumpiausiai prezidento pareigas ėjęs JAV politikas.
  • Stivenas A. Daglas, Abrahamo Linkolno politinis oponentas, nuo vidurių šiltinės mirė 1861 m.
  • Ignasijus Saragosa, Meksikos generolas ir politikas nuo ligos mirė 1862 m.
  • Viljamas Volosas Linkolnas, JAV prezidento Abrahamo Linkolno sūnus, nuo vidurių šiltinės mirė 1862 m.[24]
  • Tris iš penkių Lujo Pastero vaikų pražudė vidurių šiltinė.[21]
  • Hakaru Hašimoto, Japonijos mokslininkas, nuo vidurių šiltinės mirė 1934 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 Wain J, Hendriksen RS, Mikoleit ML, Keddy KH, Ochiai RL (2015 m. kovas). „Typhoid fever“. Lancet 385 (9973): 1136–45. PMID 25458731. doi:10.1016/s0140-6736(13)62708-7. 
  2. 2,0 2,1 Newton AE (2014). „3 Infectious Diseases Related To Travel“. CDC health information for international travel 2014: the yellow book. ISBN 9780199948499. Suarchyvuotas originalas 2015-07-02. 
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 „Typhoid Fever“. cdc.gov. 2013-05-14. Suarchyvuotas originalas 2016-06-06. Nuoroda tikrinta 2015-03-28. 
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 „Typhoid Fever“. cdc.gov. 2013-05-14. Suarchyvuotas originalas 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2015-03-28. 
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 „Typhoid vaccines: WHO position paper“ (PDF). Relevé Épidémiologique Hebdomadaire 83 (6): 49–59. 2008 m. vasaris. PMID 18260212. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-04-02. 
  6. 6,0 6,1 Pitzer VE, Meiring J, Martineau FP, Watson CH, Kang G, Basnyat B, Baker S (2019 m. spalis). „The Invisible Burden: Diagnosing and Combatting Typhoid Fever in Asia and Africa“. Clinical Infectious Diseases 69 (Suppl 5): S395–S401. PMC 6792124 . PMID 31612938 . doi:10.1093/cid/ciz611. 
  7. Crump JA, Mintz ED (2010 m. sausis). „Global trends in typhoid and paratyphoid Fever“. Clinical Infectious Diseases 50 (2): 241–6. PMC 2798017. PMID 20014951. doi:10.1086/649541. 
  8. Näsström E, Parry CM, Thieu NT, Maude RR, de Jong HK, Fukushima M, et al. (2017). Reproducible diagnostic metabolites in plasma from typhoid fever patients in Asia and Africa. Umeå universitet, Kemiska institutionen. OCLC 1234663430. 
  9. Milligan R, Paul M, Richardson M, Neuberger A (May 2018). „Vaccines for preventing typhoid fever“. The Cochrane Database of Systematic Reviews 5: CD001261. PMC 6494485 . PMID 29851031. doi:10.1002/14651858.CD001261.pub4. 
  10. Chatham-Stephens K, Medalla F, Hughes M, Appiah GD, Aubert RD, Caidi H, et al. (2019 m. sausis). „Emergence of Extensively Drug-Resistant Salmonella Typhi Infections Among Travelers to or from Pakistan - United States, 2016-2018“. MMWR. Morbidity and Mortality Weekly Report 68 (1): 11–13. PMC 6342547 . PMID 30629573 . doi:10.15585/mmwr.mm6801a3. 
  11. Vos T, Allen C, Arora M, Barber RM, Bhutta ZA, Brown A, et al. (GBD 2015 Disease and Injury Incidence and Prevalence Collaborators) (2016 m. spalis). „Global, regional, and national incidence, prevalence, and years lived with disability for 310 diseases and injuries, 1990-2015: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2015“. Lancet 388 (10053): 1545–1602. PMC 5055577 . PMID 27733282. doi:10.1016/S0140-6736(16)31678-6. 
  12. Wang H, Naghavi M, Allen C, Barber RM, Bhutta ZA, Carter A, et al. (GBD 2015 Mortality and Causes of Death Collaborators) (2016 m. spalis). „Global, regional, and national life expectancy, all-cause mortality, and cause-specific mortality for 249 causes of death, 1980-2015: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2015“. Lancet 388 (10053): 1459–1544. PMC 5388903 . PMID 27733281. doi:10.1016/s0140-6736(16)31012-1. 
  13. Abubakar II, Tillmann T, Banerjee A, et al. (GBD 2013 Mortality and Causes of Death Collaborators) (2015 m. sausis). „Global, regional, and national age-sex specific all-cause and cause-specific mortality for 240 causes of death, 1990-2013: a systematic analysis for the Global Burden of Disease Study 2013“. Lancet 385 (9963): 117–71. PMC 4340604. PMID 25530442. doi:10.1016/S0140-6736(14)61682-2. 
  14. „Typhoid and paratyphoid fevers: Annual Epidemiological Report for 2017“ (PDF). European Centre for Disease Prevention and Control. 2020 m. spalis. Nuoroda tikrinta 2021-07-20. 
  15. Vidurių šiltinė (VLE)
  16. Cunha BA (2004 m. kovas). „Osler on typhoid fever: differentiating typhoid from typhus and malaria“. Infectious Disease Clinics of North America 18 (1): 111–25. PMID 15081508. doi:10.1016/S0891-5520(03)00094-1. 
  17. Evans, Alfred S.; Brachman, Philip S. (2013). Bacterial Infections of Humans: Epidemiology and Control (anglų). Springer. p. 839. ISBN 978-1-4615-5327-4. 
  18. Zapisy Terroru (anglų k.)
  19. A Realization of Typhus in the Holocaust. The Challenges faced by Victims of the Disease and Three Tales of Survival (Toronto universitetas)
  20. Ignas Bujakas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 721 psl.
  21. 21,0 21,1 Adler R (2016). Typhoid fever : a history. Elise Mara. Jefferson, North Carolina. ISBN 978-0-7864-9781-2. OCLC 934938999. 
  22. Darby E (1983). The cult of the Prince Consort. Nicola Smith. New Haven: Yale University Press. ISBN 0-300-03015-0. OCLC 10432279. 
  23. Šablonas:Cite ODNB
  24. Dennis B (2011-09-29). „Willie Lincoln's death: A private agony for a president facing a nation of pain“. The Washington Post. ISSN 0190-8286. Suarchyvuotas originalas 2017-04-01. Nuoroda tikrinta 2017-03-12. 

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]