Menadės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
„Menadė ir pantera“, Ernst Julius Hähnel, 1886 m.

Menadės (arba mainadės; nuo gr. μαίνομαι – „būti pamišusiam, pašėlusiam“) – graikų mitologijoje bakchantės, basaridės, Dioniso palydovės, garbinusios Dionisą šokio sukūryje iki ekstazės.[1] Jos buvo žinomos kaip laukinės, išprotėjusios moterys. Vaizduojamos apsiraizgiusios gebenėmis ir vynogienojais. Keliaudavo būriais draskydamos ir daužydamos visus sutiktus savo tirsais.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Maenădes. Harry Thurston Peck. Harpers Dictionary of Classical Antiquities. New York. Harper and Brothers. 1898.